Tokijo olimpinės žaidynės vyks liepos 23 – rugpjūčio 8 dienomis. Visus lietuvių startus jums leis stebėti TV3 kanalų grupė.
29 metų lietuvė jau turėjo bilietą į Rio de Žaneiro žaidynes 2016 metais, bet tada jai teko dėl kvotų sistemos užleisti vietą kiek geresnius rezultatus rodžiusiai Gintarei Volungevičiūtei-Scheidt.
Nepaisant to, kad buriavimas sporto šaka, kuri reikalauja tam tikro specialaus pasirengimo ir aplinkos, Lietuva gali didžiuotis gerais pasiekimais žaidynėse.
Būtent G. Volungevičiūė-Scheidt 2008 m. Pekine iškovojo sidabro medalį. Tai kol kas vienintelis toks aukštas pasiekimas mūsų šalies buriavimo istorijoje.
Patyrusi sportininkė Londono ir Rio de Žaneiro žaidynėse liko atitinkamai šešta ir septinta. Tačiau ji prieš keletą metų savo profesionalios sportininkės kelią jau baigė.
Dabar jau V. Andrulytė pasirengusi ne ką kuklesniam olimpiados šturmui. Pastaraisiais metais geriausia Lietuvos buriuotoja pripažinta kaunietė su didžiuliu džiaugsmu laukia starto Tokijuje.
O viskas jos karjeroje prasidėjo nuo paprasto medinio laivelio prieš bemaž 20 metų.
„Kai pradėjau buriuoti nebuvo daug tuo užsiimančių žmonių. Taip susiklostė, kad pirmojo trenerio dukra irgi buriavo. Vyko kažkoks giminės susitikimas, pasirodo turėjome bendrų giminių, tad ir aš dalyvavya tame susibūrime. Pamenu, kad tada jachtų klube tiesiog „degė“ mano akys.
Tais laikais nedaug buvo pinigų, o taip norėjosi pabandyti buriuoti, tad turėjome nedidelius medinius laivelius. Taip ir gavosi, kad su sese pradėjome. Buvo juokinga šiek tiek, nes prisimenu tuos nedrąsius žingsnius. Mums tuo metu buvo gal 10 metų. Mes iš esmė pradėjome gana vėlai, nes dažnai buriuoti sportininkai pradeda būdami 6-7 metų“, – prisiminė V. Andrulytė.
Buriavimas gana sudėtinga sporto šaka. Reikia nuolat prisitaikyti prie oro sąlygų, bandyti jas nuspėti, perprasti. Kiekviena, net ir mažiausia klaida, gali kainuoti labai daug.
„Gavosi taip, kad galiausiai aš likau viena, kuri dar norėjo buriuoti. Iš pradžių tai buvo tik laiko praleidimas, bet, kai pirmą kartą išplaukiau pro Kuršių marių vartus, apėmė azartas. Pamačiau daug laivelių, kuriuos norėjosi aplenkti. Ėmiau galvoti taktikas, būdus, kaip tą padaryti. Kaip panaudoti vėją.
Taip ir susiklostė viskas. Paskui gana staigiai karjera kilo į viršų. Pradėjau dirbti su kitu treneriu. 2009 m. buvo ir Europos jaunimo pirmenybių sidabro medalis, neblogai sekėsi tada jau suaugusių Europos čempionate“, – pasakojo sportininkė.
Treniruotis tenka svetur
Buriavimas yra ta sporto šaka, kuri reikalauja tam tikros aplinkos, norint turėti pilnavertes treniruotes. Lietuvoje sportininkai nebent gali plaukti Kuršių mariose, kartais tam tikros treniruotės rengiamos kai kuriuose ežeruose.
Vis dėlto visai kitokios sąlygos yra užsienio valstybėse. Kur ne tik yra geresnė bazės, bet egzistuoja ir natūralūs gamtos veiksniai – didesnė bangos, sudėtingesni vandens telkinių ruožai, kurie puikiai tinkami ruoštis galimoms įvairioms oro sąlygoms.
„Aš nuo maždaug 10 klasės jau dažnai pradėjau važinėti į užsienį. Iš pradžių dar treniravomės čia, šiek tiek Lenkijoje. Žinoma, tas atsiliepė mokslams, nors visada buvau gana stropi. Bet nebuvo pasirinkimo, nes Lietuvoje neturime reikalingų sąlygų norint buriuoti, treniruotis pilnavertiškai.
Nes tam reikia didesnių bangų, vėjų, srovių. Turime ežerus, Kuršių marias, bet nėra ką lyginti. Taip ir gaunasi, kad vėliau daug laiko praleisdavau Kanarų salose, kur būdavome ir žiemos metu, nes negali sėdėti be nieko. Kadangi kiti sportininkai treniruojasi ištisus metus“, – sakė V. Andrulytė.
„Kai dar nebuvo karantino, sakyčiau, kad svetur treniruodamiesi praleidžiame maždaug 70 proc. laiko. Na, kad pusę laiko tai tikrai, bet dažnai ir kur kas daugiau“, – pridūrė buriuotoja
Buriavime viskas susideda iš labai mažų detalių, kartais ir tų, kurių tu nenuspėsi. Oras gali keistis labai staigiai, tenka prisitaikyti prie vėjo gūsių, priimti kartais ir rizikingesnius sprendimus.
Ant vandens varžybų metu kartais tenka praleisti ilgas valandas, o ir neaišku, kada finišuosi. Pačios varžybos dažniausiai trunka 5-6 dienas. Būrys sportininkų suskirstomi į tam tikras grupes.
Atsižvelgiant į kvalifikaciniuose plaukimuose rodytus laikus, sportininkai vėliau finaliniuose plaukimuose jau kovoja arba dėl medalių, arba tik dėl aukštesnių vietų.
Vandenyje dažnai buriuotojams tenka praleisti ir ištisas valandas. Kartais tai gali būti aštuonios valandos, neskaitant paties išplaukimo į trasą vandenyje ar grįžimo iš jos.
Tad pasiruošimas yra gana nelengvas procesas, didelis dėmesys turi būti skirtas greitai reakcijai, sprendimų priėmimui. Sportininkai šlifuoja ne tik tam tikras taktikas, bet svarbus yra ir psichologinis pasirengimas.
„Mano karjeroje buvo ir nuopolių, ir pakilimų. Aš pati susiradau sporto psichologą, tiksliau koučerę. Dar ir dabar su ja dirbu, tiesa, kur kas rečiau. Kartais tik susiskambiname. Su ja pradėjau dirbti maždaug 2018 metais, kai į olimpiadą nepatekau iš pirmo bandymo. Tai geras dalykas, ypač kai, pavyzdžiui, žaidynės kas ketverius metus arba tu pirmąkart ten dalyvausi.
Spaudimas didelis, laukimas irgi buvo ilgas. Tad svarbu, kad pavyktų tada iš savęs išspausti maksimumą, jog pavyktų tinkamai reaguoti stresinėse situacijose. Juk būna situacijų, kad atrodo mokame viską puikiai, bet lemiamu momentu tarsi pamirštame.
O ir varžybos dažnai vyksta diena po dienos, kartais ilgai tenka laukti vėjo, bangų, tad atsiranda kažkoks nerimas ar trūksta kantrybės. Taip kad tas psichologinis pasiruošimas būtinas, aš džiaugiuosi, kad apie tai pradėjau kalbėti ir mano patirtis ir nuomonė apie tai tik teigiama“, – sakė olimpietė.
Tokijo vandenys ir viltys
„Laser Radial“ klasės buriuotojai kartu su V. Andrulyte dėl olimpinio aukso varžysis vietoje, kuri nutolusi maždaug 70 km nuo Tokijo.
Kaip tikina pati sportininkė, ta vieta jai yra pažįstama.
„Aš esu ten kiek anksčiau buvusi keliskart. Ten galima tikėtis visko. Realu, kad bus nemažas bangavimas, stiprios srovės, priklauso ir kiek giliai jos sukasi. Laukia rimtos varžybos. Aišku, norėjosi gal anksčiau ten nuvykti, labiau susipažinti su aplinka, nes mums ir distancijos dažnai keisis. Varžybos vyks tai arčiau, tai toliau nuo kranto. Bus daug darbo, bet trasa, atrodo, įdomi.
Tuo labiau, kai ant vandens gali praleisti labai daug laiko ir neaišku, kada finišuosi“, – apie varžybas olimpiadoje sakė sportininkė.
Vis dėlto pats pasiruošimas olimpiadai sportininkams nebuvo lengvas. Dėl pandemijos sustabdžius arba dažniausiai visiškai atšaukus įvairių sporto šakų čempionatus trūko treniruočių, o ypač tarptautinių varžybų, kur galima rungtis su pajėgiausiais buriuotojais.
Tačiau, kaip portalui tv3.lt sakė V. Andrulytė, jai visas šis pandeminis laikotarpis nebuvo toks jau labai sudėtingas, nes laikui bėgant pavyko prisitaikyti.
„Asmeniškai man nebuvo viskas taip blogai, kad neprisitaikyčiau. Prieš paskelbiant karantiną norėjome važiuoti į Ispaniją, dalyvauti stovykloje, bet jau tada matėsi, kokia situacija Lietuvoje ir pasaulyje. Kurį laiką buvo nežinomybė, nes nebuvo aišku, ar žaidynės įvyks.
Tad treniruočių kaip ir nebuvo. Bet po to, kai tapo aišku, kad olimpiada nukeliama, susidėliojome planą ir gana gerai laikomės. Toliau treniravomės, kadangi nebuvo šalta žiema, tai buvome ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tuo labiau buriavime atstumai yra pakankami vienas nuo kito, tai ir treniruotės, pagal tuos sprendimus, galėjo vykti visai gana normaliai, nes sportuojame didelėje erdvėje. Paskui vykome ir į Estiją, kur buvome stovykloje.
Žinoma, ko trūko, tai tų rimtų varžybų. Asmeniškai lyg ir treniravomės gerai, bet tos varžybos buvo atšauktos. Ypač kalbant apie rimtus startus, nes nei pasaulio, nei europos čempionatas prieš žaidynes nevyks. Viskas nukelta. Vienas didelis pliusas, kad per visą šį karantiną bent jau turėjau laiko parašyti magistro darbą, kurį maniau pavyks pabaigti jau tik po olimpiados. Išsilaikiau dar ir motociklo teises. Tai tą karantino laiką pavyko išnaudoti ir kita prasme“, – karantino teigiamą pusę atrado V. Andrulytė.
V. Andrulytė per savo karjerą kol kas yra pasiekusi neblogų rezultatų suaugusių Europos ar pasaulio čempionate, bet vis dėlto viską nusveria 2019 metais Marselyje (Prancūzija) iškovotas Pasaulio taurės etapo auksas.
Nors pati sportininkė, paklausta apie tą pergalę, tikina, kad buvo ir kitų laimėjimų, tik galbūt jie nėra taip afišuojami.
„Aš ir kitose prestižinėse regatose pasiekiau neblogų rezultatų. Garsiose princesės Sofijos varžybose užėmiau antrąją vietą. Tik tiek kad tokie rezultatai nebuvo tiek akcentuojami. Bet ta pergalė Marselyje tikrai buvo įspūdinga, viena tų skambiausių“, – prisiminimais dalijosi V. Andrulytė.
Olimpinių žaidynių debiutantė į Japoniją vyksta jau esanti labai patyrusi sportininkė. Ko jau ko, o patirties ir įgūdžių jei neturėų stigti. Bet kokius tikslus sau pati kelia buriuotoja?
„Visada norisi padaryti maksimumą, kad po varžybų nebūtų minčių, jog galbūt kažko nepadarei. Visi siekia aukščiauso tikslo, bet buriavime nuspėti sunku, nes viskas gali pasikeisti per sekundę. Visko būna, vandenyje nutinka įvairiausių nutikimų. Svarbiausia bus susidėlioti taktiką, pasiruošti techniškai, kad būtų solidus startas.
Tačiau tame ir esmė, kad buriavime laimi tas, kad plaukai stabiliai. Nieko nebus gero, jei atplauksi viename plaukime pirmas, o kitame paskutinis. Vidurkis nebus aukštas. Svarbiausia stabilumas ir tada galima laukti gerų rezultatų“, – apie savo viltis olimpiadoje pasakojo buriuotoja.
Tokijo olimpinės žaidynės vyks liepos 23 – rugpjūčio 8 dienomis. Visus lietuvių startus jums leis stebėti TV3 kanalų grupė.
