Antradienį oficialiai patvirtinta, kad 31-erių E. Kavaliauskas gruodžio 14 d. legendinėje Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje kovos dėl WBO organizacijos pusvidutinio svorio čempiono diržo, kuris priklauso amerikiečiui Terence’ui Crawfordui (35-0).
Abu sportininkai per profesionalią karjerą dar nėra patyrę pralaimėjimo skonio. E. Kavaliauskas vieną kovą baigė kontroversiškomis lygiosiomis, o 17 pergalių pasiekė nokautais. T. Crawfordas tą padarė 26 kartus ir visą laiką po kovos teisėjas keldavo jo ranką į viršų.
Apie šią akistatą lietuvio komanda kalbėjo jau kurį laiką, bet „Top Rank“ organizacija, kuriai priklauso abu boksininkai, neskubėjo suteikti šanso E. Kavaliauskui kautis dėl titulo.
Nekreipęs į tai dėmesio E. Kavaliauskas dar nuo birželio mėnesio ruošėsi taip, lyg kova būtų oficialiai patvirtinta ir iki jos būtų likę nedaug laiko.
„Dabar sportuoju po du kartus per dieną, visą rugsėjį sportuodavau po triskart. Tas periodas buvo labai varginantis. Nes sportuoji, papietauji, sportuoji, užkandi, truputį pamiegi ir vėl važiuoji sportuoti. Eini miegoti, keliesi ir vėl iš naujo. Buvo sudėtinga, bet džiaugiuosi, kad tą praėjome“, – keliaudamas į dar vienas pratybas tv3.lt sakė Egis.
Galiausiai jis išgirdo „Top Rank“ sprendimą – „Mean Machine“ (nuožmioji mašina, - aut. past.) vadinamas Egidijus gruodžio 14 d. turės šansą perrašyti šalies sporto istoriją, kaip pirmasis profesionalaus bokso pasaulio čempionas.
Dar nė vienas šalies boksininkas nėra pasiekęs tokių aukštumų. 1929 metais Juozas Žukauskas „Šarkis“ tapo sunkaus svorio pasaulio čempionu, bet jis buvo lietuvių kilmės amerikietis.
Šią kelionę E. Kavaliauskas pradėjo po dviejų olimpinių žaidynių – 2008 ir 2012 metais jis kovėsi Pekine bei Londone, bet galiausiai paliko mėgėjų sportą.
Bokso treneriai dažnai pabrėždavo, kad Egidijaus stilius daug artimesnis profesionalioms, o ne mėgėjų kovoms. Pagrindinis skirtumas čia – didesnė priešininkų fizinė jėga ir raundų skaičius.
Nusprendęs eiti kitu keliu, E. Kavaliauskas turėjo susikrauti lagaminus ir iš Kauno persikėlė į nedidelį Oksnardo miestelį Kalifornijoje, kuris garsėja braškių plantacijomis ir.. boksininkais.
Tv3.lt pokalbis su E. Kavaliausku – apie artėjančią kovą ir T. Crawfordą.
Egidijau, kaip jautiesi, kai jau viskas – kova oficialiai patvirtina. Juk laukei to ilgai!, – tv3.lt paklausė E. Kavaliausko.
Labai patenkintas. Vakar atsikėliau po pietų miego prieš vakarinę treniruotę ir visą dieną neapleido nuojauta, kad jau šią savaitę viskas turėtų būti oficialu. Įjungiu „Instagramą“ ir pačią pirmą nuotrauką išmetė „Top Rank“, kad viskas jau oficialu. Laimės iš karto buvo – šypsena iki ausų visai dienai. Pagaliau, nes laukimas buvo ilgas, daug kalbų buvo. Pats Crawfordas šnekėjo, kad taip, kovos su manimi, bet kai nėra oficialiai, vis tiek yra laukimas. Pagaliau išlaukiau. Laukta buvo nuo birželio mėnesio.
Dar prieš ketverius metus kalbėjausi su tavo agentu Egiu Klimu. Tada jis sakė – „Egidijų tikrai nuvesiu iki titulinės kovos, o kaip bus toliau – pažiūrėsime“. Dabar jau esi čia, apie ką kartu svajojote. Kas buvo sunkiausia šiame kelyje, kai 2012 metais nusprendei išvažiuoti į Oksnardo miestelį ir tęsti karjerą kaip profesionalas?
Norėjosi gal, kad ta kova dėl pasaulio čempiono diržo būtų pasiekta greičiau, bet traumos truputį mane pristabdė ir atėmė pusantrų metų. Buvo nutrūkęs bicepsas, lūžęs padikaulis. Nepasisaugojau tam tikrose vietose, reikėjo šiokių tokių pamokų, kada reikia pailsėti, o ne varyti be sustojimo. Negražus pasakymas, bet kaip sakoma, darbinius arklius nušauna.
Visas tas laikas JAV.. Buvo visko. Išgyvenimų, sunkių etapų, apie kuriuos net nereikia dabar išsiplėsti, bet viskas buvo išgyventa, pragyventa ir siekiame toliau tos svajonės – tapti pasaulio čempionu.
Žinant, kad T. Crawfordas – amerikietis, milžiniška žvaigždė, norint laimėti greičiausiai reikės nokautuoti varžovą arba bent jau akivaizdžiai dominuoti?
Taip, jis čia superžvaigždė ir nei jis pats norės lengvai atiduoti diržą, nei publika ir kiti. Viskas absoliučiai bus nustatyta prieš mane, kad tik praloščiau ir Crawfordas liktų čempionu, nes JAV tai yra naudinga. Bet, tikiuosi, kad bus bent vienas kitas lietuvaitis, kuris mane palaikys ir galbūt įsirašysime save į istoriją.
Paskutinį kartą koveisi kovo mėnesį, birželį vėl grįžai į JAV sportuoti ir visus šiuos mėnesius sportavai galvodamas apie būtent šią kovą ir šį varžovą. Kiek tai sunku, ruoštis ir nežinoti ar sulauksi šanso, kurio laukei jau keletą metų?
Buvo ganėtinai sudėtinga. Pradėjome dar birželį, kai dar nebuvo nieko apčiuopiamo, bet stengiamės palaikyti formą, ruoštis ir visas taktikas nuo birželio statėmės Crawfordui. Būna sudėtinga, kai laikas bėga, tu vargini save salėje, o nieko oficialaus nėra. Būdavo, kad treneriai duodavo pailsėti keletą dienų ar savaitę, kad organizmas atsigautų. Taip nuo birželio ir varydavome.
Visas darbas ir mintys Crawfordui.
Po paskutinės kovos kritikai nuolat prikišdavo, kad neįveikei Robinsono ir būtent dėl to nėra skubama suvesti tave ir Crawfordą. Kiek visa tai veda į priekį, motyvuoja?
Aš nuo pat jaunystės prie to įpratęs. Tiek boksuojantis Lietuvos čempionatuose, tiek visur kitur, visi būdavo nusiteikę prieš mane, niekas nepasakydavo gero žodžio, visi norėdavo, kad praloščiau. Todėl esu užsigrūdinęs ir tai, ką visi šneka apie kovą su Robinsonu – aš žinau, kaip buvo ringe, žinau, kaip jaučiausi po kovos. Koks rezultatas bebūtų, bet buvau užtikrintas ir nelabai apsikraunu tais kritikais. Gal tai dar labiau motyvuoja įrodyti visiems, ką aš iš tikro galiu.
Crawfordas – labai greitas, stiprus, gerai į kontraatakas pereinantis ir stovėseną keičiantis boksininkas. Atrodo, kad jis neturi didelių silpnybių. Kas taps didžiausiu iššūkiu šioje kovoje?
Kaip ir minėjote, jis greitas, gerai keičiantis stovėseną. Kiekvienas daro klaidų ir mano treneriai jas analizuoja, stato mane taip, kad jas išnaudočiau. Stebint per televizorių gali atrodyti vienaip, kad nedaro daug klaidų, bet jas daro visi. Manau, kad kovoje bus viskas parodyta – visos jo silpnybės.
