Buvęs rinktinės treneris Dainius Adomaitis yra sakęs, kad jam svarbu, jog žaidėjų nereikėtų įtikinėti, o dabartinis strategas Kazys Maksvytis praėjusią vasarą susidūrė su situacija, kai svarbiausi žaidėjai atkritinėjo tarsi lapai nuo medžio. Kodėl tai vyksta ir kodėl anksčiau viskas būdavo kitaip?
Treneriams įkalbinėti anksčiau nereikėdavo
„Kokie dar skambučiai? Mes net nekviečiami į rinktinę verždavomės”, – juokėsi su tv3.lt portalu bendravęs, nuo 2003 iki 2014 m. rinktinei atstovavęs ir visų trijų spalvų medalius Europos čempionate iškovojęs puolėjas Kšištofas Lavrinovičius.
Pasak jo, tais laikais apie trenerių skambučius ir detalius įkalbinėjimus mažai kas galvojo. Vos gavus oficialų kvietimą iš federacijos jis pats nekantriai laukdavęs, kada jau galės spausti ranką trenerių štabui ir kitiems geriausiems šalies krepšininkams.
„Būdavo gauni oficialų kvietimą į rinktinę ir viskas, skaičiuoji dienas, kada galėsi atvažiuoti. Gal treneriams tekdavo detaliau kalbėti nebent su žaidėjais, kurie žaidžia už Atlanto ar kur nors kitose labai tolimose vietovėse. O mūsų, žaidžiančių Europoje, įkalbinėti beveik nereikėdavo. Mes tik laukdavome pakvies ar nepakvies atstovauti šaliai, o tada nuvažiuoji, pabūni su pažįstamais krepšininkais, mūsų šeimos tarpusavyje pabendrauja”, – laikus, kuomet žaidė rinktinėje prisiminė K. Lavrinovičius.
K.Lavrinovičiui antrina ir dar ankstesnės kartos, 1995-2004 m. rinktinei atstovavęs vidurio puolėjas Eurelijus Žukauskas, kuris su šalies nacionaline komanda iškovojo dvi bronzas dviejose olimpiadose bei auksą Europos čempionate.
„Na, jeigu dabar jau tenka skambinti ir detaliau su žaidėju kalbėtis, kad atvyktų, tai tebūnie. Svarbiausia, kad sutiktų. Mūsų laikais būdavo paprasčiau – pakviesdavo į rinktinę ir jokio klausimo ar verta vasaros poilsį keisti į žaidimą už Lietuvą nebūdavo. Niekam nereikėdavo papildomai skambinti ir įtikinti”, – šypsojosi tv3.lt kalbintas aukštaūgis.
Tuo tarpu nuo 2007 iki 2021 m. rinktinėje žaidęs puolėjas Jonas Mačiulis sako, kad dabar treneriams su kai kuriais žaidėjais dėl atstovavimo rinktinei tenka daugiau pakalbėti dėl labai natūralios priežasties – klubiniai sezonai nepalygintinai ilgesni, nei tai buvo anksčiau.
Tai, pasak jo, natūraliai lemia, kad ne kiekvienas žaidėjas turi jėgų žaisti dar daugiau. Ypač, jeigu minučių skaičius klubiniame sezone buvo didelis ar amžius vyresnis.
„Kad treneriams dabar reikia labiau įkalbinėti, nei anksčiau, tai kaip ir natūralu, juk pavyzdžiui, rungtynių skaičius, jeigu žaidi geresnėse Eurolygos komandose, kurios patenka į atkrintamąsias ir pan., siekia ir netoli 100 rungtynių per sezoną. Tiek rungtynių anksčiau nebūdavo.
Natūralu, kad jeigu ir žaidėjas vyresnis, jam, galbūt, jau tikrai sveikata nebeleidžia. Kiekvieną sprendimą reikia gerbti, nes atsisakyti atstovauti rinktinei galima dėl daugybės priežasčių iš kurių mes ne visas dar žinome”, – portalui tv3.lt tvirtino buvęs rinktinės narys.
Atstovavimas rinktinei – ir garbė, ir savotiškas skolos grąžinimas
„Aš iki 30-ies apskritai net nežinojau, kas tas nuovargis yra. Tiesiog dirbi savo mylimą darbą ir ar savaitė iki rinktinės laisva, ar trys, dvi dienos – nėra skirtumo. Kad visai neatvažiuoti, tai jau turėjo būti labai rimta priežastis. Praktiškai vienintelė – tai trauma.
Bent jau anksčiau, tai rinktinei atstovauti buvo didžiausia svajonė ir garbė. Mes dėl to krepšinį ir žaisdavome. Apskritai, pagrindinis pasiekimas ir įvertinimas būdavo papulti į krepšinio rinktinę ir atstovauti jai”, – apie laikus, kuomet buvo kviečiamas atstovauti savo šaliai krepšinio aikštėje pasakojo K. Lavrinovičius su rinktine 2003 m. laimėjęs Europos auksą, 2013 m. sidabrą ir 2007 m. bronzą.
Tuo tarpu kartu su šalies rinktine 2010 m. pasaulio čempionato bronzą bei 2013 ir 2015 m. Europos čempionato sidabrą ir 2007 m. bronzą iškovojęs J. Mačiulis svarsto, kad žaidėjams motyvacijos pridėtų gebėjimas atstovavimą savo šaliai traktuoti kaip savotišką pareigą grąžinti skolą.
„Mes vis tiek naudojamės čia suteikta infrastruktūra, lankome krepšinio mokyklas ir t.t. į ką valstybė investuoja. Taigi, motyvacijos galbūt gali pridėti ir mąstymas, kad atstovaujant rinktinei, valstybei su kaupu galima grąžinti skolą už tai, kad padėjo tapti talentingu krepšininku”, – tv3.lt teigė J. Mačiulis.
Kokį vaidmenį dabar atlieka pinigai?
Ne paslaptis, kad šiais laikais kontraktai klubiniame krepšinyje su žaidėjais yra gerokai didesni, nei būdavo anksčiau.
Na, ir tai, kad klubai labai jautriai reaguoja į žaidėjų traumas, patiriamas atstovaujant rinktinėms, dėl kurių krepšininkai gali baimintis prarasti turimus kontraktus arba netekti potencialaus naujo.
Tą pastebi ir kadaise „blokų karaliaus” pravardę turėjęs E. Žukauskas, pasak kurio, tokiais klausimais nemenką vaidmenį šiais laikais, galimai, atlieka ištobulėjusios technologijos.
„Be abejo, kad dabar kontraktai dideli ir traumą gavus rinktinėje gali būti daug daugiau baimės jausmo, kaip klubas sureaguos.
Kita vertus, čia ir technologijos atlieka savo vaidmenį, kadangi anksčiau mažiau informacijos turėdavome, lėčiau ji suvaikščiodavo, kai technologijos nebuvo tokios. Mažiau galvas apsikraudavome informacija, kas ir kaip gali nutikti ar kažkam jau nutiko. Eidavome žaisti ir viskas. Dabar galbūt ir ta informacija plati nemažai įtakos padaro”, – teigė aukštaūgis.
Praeityje geriausiems Europos klubams tokiems kaip Atėnų „Panathinaikos” ar Madrido „Real” atstovavęs J. Mačiulis įsitikinęs, kad reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog gerame klube, lengvai palaikyti stabilią formą, kai jau esi vyresnis nėra lengva.
Tai, pasak jo, ir formuoja požiūrį, jog geriau praleisti vieną ar kitą rinktinės vasarą, išsigydyti mikrotraumas ir taip pasidovanoti dar vieną ar kitą papildomą sezoną klubiniame krepšinyje.
„Aš pats nuo 2013 iki 2017 m. žaidžiau rinktinėje be jokių pertraukų ir manau, kad tai yra solidu, ypač, kai perkopi trisdešimtmetį. Na, o mano paskutiniai metai Madrido klube, kaip žinote, jau nebuvo tokie, kokių norėtųsi. Tad jeigu žaidėjas nori ilgiau produktyvią karjerą turėti, tai gal ir natūralu, kad nori pailsėti”, – mintimis su tv3.lt portalu dalijosi jis.
J. Mačiulis juokauja, kad kalbant apie krepšininkus ir jų atstovavimą rinktinei, verta įsivaizduoti lietuvį, kuris yra kažkur emigravęs į užsienį ir uždirba gerus pinigus, o jam pasiūloma grįžti į Lietuvą bei nemokamai padirbti valstybės naudai.
„Kaip manote, ar sutikų? Ko gero, kad ne”, – juokėsi karjerą jau baigęs krepšininkas.
