J. Gelžinis yra turbūt ryškiausia „Aurum 1006 km“ lenktynių figūra. Nuo pat vaikystės tarp burzgiančių variklių ir keturių ratų augęs lenktyninkas pirmą kartą Palangoje triumfavo kai jam buvo vos 18 metų.
Dabar 32 metų vyras pasiruošęs ir devintajai pergalei, tačiau bandydamas išvardyti, kas lemia sėkmingą rezultatą, J. Gelžinis net nusijuokia.
„Mechanikai, komandos vadovas, komandos nariai yra didžioji dalis to, ką matome trasoje, bet nematome užkulisiuose. Tai toli gražu nėra vien lenktynininkų reikalas. Kas šias lenktynes padaro tokiomis populiariomis ir įdomiomis, tai kad jos yra žiauriai sudėtingos. Labai skirtingi automobiliai, labai didelės rizikos, ypač lekiant su tais stipriaisiais automobiliais. Visada važiuoji ant ribos, lenktynės gali pasibaigti bet kurią akimirką“, – sako J. Gelžinis.
Šiemet iš „Juta Racing“ parko link starto linijos išriedės trys „Porsche“ automobiliai. Ilgokai užsitęsęs karantinas privertė liepos mėnesį gyventi praktiškai bemiegėmis naktimis, bet komanda yra pasiruošusi. Vis dėlto, pergalės ar bet kokio kito rezultato jie tikrai sau neprognozuoja.
„Norisi pasirodyti kuo geriau, norisi, kad komanda dirbtų kuo tiksliau. Komanda tikrai super, automobilis greitesnis nei praėjusiais metais, konkurentai irgi, panašu, stipresni. Norėčiau kad visi mūsų automobiliai pasiektų finišą, o kuris iš jų laimės – tikrai nesakau net pats sau. Gal nelaimės nė vienas“, – šypteli J. Gelžinis.
Plačiau – interviu:
Kaip atrodė paskutinės jūsų savaitės iki lenktynių, žinant tai, kad laiko pasiruošti daug nebuvo?
Galima sakyti, kad gyvename lenktynėmis. Visi reikalai susiję su lenktynėmis, ar tai būtų dizainas, ar automobilio ruošimas, tikrai išsibalansavome per karantintą, iki pat vasaros gamyklos nedirbo.
Šiemet „Juta Racing“ leis tris „Porsche“ automobilius ir vieną TCR, tai nuveikti tikrai yra ką.
Ruošti reikia ne tik automobilius, bet ir vairuotojus. Turėjote laiko pasitreniruoti?
Kai tik leido išvažiuoti į kaimynines šalis, tai mes praktiškai iškart, gal net kitą dieną važiavome treniruotis į Estiją, Parnu trasą. Buvome ir vėliau nuvažiavę į tą Estijos trasą padirbėti.
O kada atsiperka ir ar išvis atsiperka tas sunkus darbas ir pasiruošimas?
Smagumą pajauti tik tada, kai važiuoji trasoje. Iš tikrųjų, tai didelė atsakomybė, ypač iki starto, kol vyksta pasiruošimas. Aš tiesiog pergalių nemėgstu, mėgstu tokias, kai viskas būna sustrateguota iki menkiausių smulkmenų. Geram rezultatui reikia padaryti daug sunkių dalykų, o kai važiuoji, nebegalvoji nieko – žinai, kad padarei viską, ką galėjai.
Žiūrovai mato tik trasoje lekiančius automobilius. Ko jie nemato?
Mechanikai, komandos vadovas, komandos nariai yra didžioji dalis to, ką matome trasoje. Tai toli gražu nėra vien lenktynininkų reikalas. Kas šias lenktynes padaro tokiomis populiariomis ir įdomiomis, tai kad jos yra žiauriai sudėtingos. Labai skirtingi automobiliai, labai didelės rizikos, ypač lekiant su tais stipriaisiais automobiliais. Visada važiuoji ant ribos, lenktynės gali pasibaigti bet kurią akimirką. Gal iš šono atrodo, kad paprasta, bet mes tikrai spaudžiame, kiek galime. Ten viskas kaista, tikrai labai karšta. Ir taip 8-9 valandas, o per jas turi važiuoti tolygiai.
Jūsų pavardė yra neatsiejama šių lenktynių dalis. Patirties, panašu, tikrai netrūksta. Ar yra dalykų, kur jaučiate, kad galite patobulėti?
Visiems sakau, kad ta patirtis kaupiasi, bet vienodų situacijų gyvenime būna retai. Kuo daugiau turi praktikos, tuo didesnė tikimybė, kad susidūręs su nestandartine situacija, galbūt priimsi teisingesnį sprendimą. Bet tikrai, neįmanoma atsakyti, kas laimės, kam kaip seksis. Kiekvienas vairuotojas gali sudaužyti automobilį, varžovas gali į tave atsitrenkti. Gali sugesti viena iš 1000 detalių, kurios sukasi. Tikrai kosmosas. Gal reiktų žiūrovams daugiau tuos užkulisius parodyti, nes tai tikrai labai sistemingas ir sudėtingas procesas.
Kokį greitį automobilis pasiekia trasoje?
„Porsche“ automobilis pasiekia 230-240 km/h. Mes jau įpratę prie tokių greičių, bet jei pasodinti žmogų šalia ir pravežti tose vietose, kur reikia staigiai stabdytis prieš blokus, tai tikrai apsisuktų galva.
Pirmą kartą laimėjai lenktynes kai tau buvo 18 metų. Jei įmanoma prisiminti, ką tas triumfas tau asmeniškai suteikė?
Pirmą kartą laimėjau 2006 metais, kai man buvo aštuoniolika. Į tą nugalėtojų komandą pakliuvau atsitiktinai, tikrai negalvojau, kad leis man važiuoti. Vis dėlto, leido važiuoti ir tikrai nemažai. Po pergalės atsirado suartėjimas su „Porsche“ automobiliu, pasitikėjimas savimi. Tikrai pergalė pakeitė paties mano poziciją žiūrint į ateitį.
Galima tave vadinti pergalių mašina. O kokie tikslai šiems metams?
Vis tiek tų tikslų būna kasmet. Juk smagu laimėti. Tai norisi pasirodyti kuo geriau, norisi, kad komanda dirbtų kuo tiksliau. Komanda tikrai super, automobilis greitesnis nei praėjusiais metais, konkurentai irgi, panašu, stipresni. Norėčiau kad visi mūsų automobiliai pasiektų finišą, o kuris iš jų laimės – tikrai nesakau net pats sau.
