Būtent demonstruojamas charakteris ir pasiryžimas pavergė ONE organizaciją – lietuviui buvo pasiūlyta sutartis.
„Kovojau Lietuvoje, Europoje, Amerikoje, vėliau Tailande turėjau sunkių kovų – toks buvo mano kelias. Pačios skambiausios kovos įvyko po pusantrų metų, praleistų Tailande. Jų metu užsitarnavau pagarbą, mano vardą išgirdo pasaulis, – kalbėjo D. Danyla. – Net kitų organizacijų organizuotuose interviu girdėjau savo pavardę. Tai buvo labai smagu“.
- Deividai, niekada nesigailėjai, kad į Tailandą neišvažiavai kiek anksčiau?
- Pirmą kartą į Tailandą pusmečiui išvažiavau 2015-aisiais metais. Ten įgijau patirties, „pakėliau savo lygį“. Grįžau į Lietuvą. Čia per du metus supratau, kad visiškai netobulėju. Galvojau, ką daryti. Pasiekiau tą lygį, kai į galvą net piršosi mintis baigti savo kovotojo karjerą. Pajaučiau, kad Lietuvoje man jau nėra, kur kilti, supratau, kad visuomet būsiu tame pačiame lygyje. Reikėjo kažką keisti. Laiku ir vietoje nuskambėjo mano draugės Agnės žodžiai: „Nustok kalbėti nesąmones, susikrauname lagaminus ir važiuojame į Tailandą“. Išvažiavome. Planavome ten būti tris mėnesius, tačiau po jų nusprendėme pasilikti. Atsirado galimybės. Tai buvo pats geriausias mano žingsnis karjeroje.
- O jeigu draugė nebūtų ištarusi šių žodžių?
- Mano pagrindinė duona buvo treniravimas. Iš dalies, todėl ir kilo klausimas – ar man dirbti treneriu, dalintis savo patirtimi su kitais, ar vis dar kovoti – juk man dar tik 27-eri, viskas turėtų būti priešaky. Turėjau pasirinkti – ar savo energija dalintis su kitais, ar siekti paties aukščiausio lygio. Du metus Lietuvoje treniravau kitus... Nesupraskite manęs neteisingai, bet darbas su klientais irgi yra tam tikra kančia. Nes žmonės moka siurbti energiją. Pasijaučiau pasiilgęs savirealizacijos – norėjau pats sunkiai treniruotis, troškau sunkių kovų ir norėjau pakelti savo lygį. Tailandas buvo vieta, kuri man padėjo.
- Ar jau žinai, kada vėl teks žengti į „ONE“ ringą ar narvą?
- Dar nėra aišku, tačiau tikiuosi, kad spalį arba lapkritį turėčiau kovoti. Mano sutartyje yra pažymėta, kad per du metus turėsiu į ringą žengti šešis kartus.
- Jeigu jau prabilome apie tai, kas pažymėta sutartyje - ar jau gali vadintis milijonieriumi?
- Milijonieriumi negaliu vadintis, tačiau labai džiaugiuosi, kad mano honoraras ženkliai pakilo ir man pavyko peršokti į kitą „nulių zoną“. Džiaugiuosi, kad mano vaikystės svajonė būti profesionaliu sportininku išsipildė. Anksčiau tai tebuvo svajonė.
- Ar svajonėse yra dar aukštesnis laiptelis už „ONE“?
- Sunku pasakyti. Man patiko „ONE“ kompromisas. Anksčiau jie organizuodavo tik mišrių kovos menų turnyrus. Tai buvo panašu į UFC, tačiau pernai jie pradėjo organizuoti specialius turnyrus su kovomis pagal Muay Thai ir kikbokso taisykles.. Ar ringas, ar narvas – nuo to niekas nepriklauso. Jei teks kovoti narve, reiškia, teks kovoti su MMA pirštinėmis, jei kovosi ringe, galbūt, teks kovoti su bokso pirštinėmis. Niekada nežinosi. Pas juos labai įdomu – jie nori matyti šou. Prieš kiekvieną kovą jie galvoja, ką reikėtų padaryti, kad ji būtų kuo įdomesnė žiūrovams. „ONE“ ir Azijos rinka? Nieko aukščiau už šią organizaciją ten tikrai nėra. Nei viena kita Azijos organizacija negali lygiuotis su „ONE“ pagal populiarumą ir žiūrimumą. Tai yra didžiausia mišrių kovos menų turnyrus organizuojanti organizacija Azijoje. Kol kas man to tikrai užtenka.
- Ne visada užtenka būti geru kovotoju, kad patektumei į aukščiausią lygį... Išduosi savo paslaptį?
- Manau, kad mes esame netinkamoje šalyje – neturime žmonių, kurie norėtų užsiimti mūsų šalies kovotojų vadyba...
- Bet gerų kovotojų tikrai pakanka?
- Taip, Lietuvoje yra daug gerų kovotojų. Tačiau labai apmaudu, kad visi jie verda savo sultyse. Nepamirškime, kad viskas atsiremia į pinigus. Ne kiekvienas gali sau leisti išvažiuoti treniruotis į užsienį.
Lietuvoje nėra žmonių, kurie norėtų padėti kovotojams išlįsti į tarptautinę rinką. Vienintelis variantas – pačiam važiuoti ir ieškoti savęs. Taip, nugirdai teisingai, tai yra savęs ieškojimas. Galiu pasakyti, kad ne vieną kartą esu buvęs Tailande, tačiau iki tol negavau jokių pasiūlymų. Manau, kad visos mano paskutinės kovos tapo mano garantu pasirašant kontraktą su ONE.
Prieš tai kovojau „TopKing“ turnyruose. Tai yra garsiausia organizacija Tailande, kuri vykdo turnyrus, kuriuose kaunasi tailandiečiai prieš, grubiai sakant, „mėsą“ iš atvykėlių srauto. Tačiau jei sugebėsi parodyti savo charakterį, gražią, lygią kovą – nesvarbu, ar laimėsi, ar pralaimėsi – jie suteiks tau antrą, trečia šansą. Taip klostėsi ir mano karjera. Po pirmos kovos sulaukiau pasiūlymo pasirodyti dar kartą... Būtent šios „TopKing“ kovos man padėjo pasiekti kontraktą su „ONE“. Ši organizacija turi labai daug skautų, kurie ieško talentų visoje Azijoje. Žinoma, Muay Thai kovotojų, kaip aš, jie ieško Tailande.
- Ar buvo baisu ieškoti savęs?
- Du metus Lietuvoje treniravausi, treniravau kitus, uždirbau gerus pinigus. Man užteko pragyvenimui - viskas tvarkoje. Atrodė, kad jau gyvenu stabilų gyvenimą. Bet nuolat spardžiau sau užpakalį kartodamas „Deivi, ne, dar nepasiekei lygio, kurį turi pasiekti“. Nusprendęs antrą kartą važiuoti į Tailandą aš tiksliai žinojau, kur noriu kovoti. Varvindavau seilę stebėdamas ten vykstančius turnyrus. Pirmą kartą tik nuvažiavęs į Tailandą aš kovojau kas mėnesį ar tris savaites – tai didžiulis tempas. O Lietuvoje aš to negavau. Todėl degiau čia būdamas. Mano tikslas buvo sukovoti „MX Muay Xtreme“ turnyre.
Nuvažiavęs sulaukiau pasiūlymo kovoti šiame turnyre. Galvoju, kad tai buvo manęs išbandymas. Treniravausi „Sitsongpeenong“ klube, kuris pakišo man išbandymą. Taip nujaučiu. Nes norint Tailande patekti į aukštesnį lygį, privalai kovoti vietiniuose stadionuose. Jie tave patikrina, ar gali kovoti TOP-10 kovotojų lygyje. Visi žinojo, kad esu kovojęs Tailande turnyruose, todėl jie nusprendė mane išbandyti. Aš išlaikiau egzaminą, nes tada pirmą kovą laimėjau pirmajame raunde nokautu. Tai buvo mano įsibėgėjimas. Kovos nuolat sunkėjo, pralaimėjau pusfinalyje. Pritrūko vienos laimėtos kovos iki finalo. Turnyro prizinis fondas buvo labai didelis.... Taip, tai irgi yra puiki motyvacija – kovoti dėl pinigų. Nes viskas remiasi į pinigus. Atvirai? Mes, šios sporto šakos atstovai, tik mažoji dalis turime rėmėjus. Mano antroji kelionė į Tailandą? Visas savo santaupas palikau ten. Bijoti? Taip, daugelis nežengia drąsių žingsnių, nes bijo prarasti tai, ką turi. Dažniausiai sportininkai turi savo veiklą, jų pagrindinė veikla labai dažnai nėra susijusi su sportu. Jis jiems tebūna hobis, o kovos tarsi gyvenimo išbandymai. Tačiau dažniausiai žmonės bijo palikti tai, ką turi, pradėti naują gyvenimo etapą. Esu dėkingas Agnei, kuri man padėjo tai padaryti ir mes kartu susikrovėme lagaminus ir važiavome siekti mano svajonės. Agnė manimi labai tikėjo.
- Jautiesi jai skolingas?
- Bet ji turėjo puikias atostogas (juokiasi). Mums labai gerai sekėsi, turėjome labai gerą laiką, apkeliavome pusę Azijos. Juk ne tik juodas darbas buvo. Toks jau esu žmogus: sunkiai atidirbęs privalau sau kažką pasidovanoti ir pasakyti sau „Štai, Deividai, atidirbai mėnesį laiką diena iš dienos, sukovojau, štai, tau dovanų – savaitę daryk, ką nori“. Todėl keliaudavome. Pailsėdavome ir aš vėl užsidegdavau treniruotėmis ir kovomis.
- Prisipažink, kiek naujų randų galima suskaičiuoti po kovų Tailande?
- Tiesą pasakius, iki išvykos į Tailandą per septyniolika metų sporto neturėjau nė vieno rando. O dabar... Trys paskutinės kovos baigėsi su randais. Skaičiuojant grubiai – apie keturiasdešimt siūlių per visas kovas. Anksčiau to labai bijojau, nes tai buvo kažkas naujo – prakirtimai, kraujas. Bijodavau, kad bus sustabdyta kova. Tačiau, kai tau prakerta, adrenalinas užvaldo visą kūną – tu nieko nejauti, tik kapsintį kraują. Tie prakirtimai mane užveda, nes žinau, kad daktaras gali bet kada sustabdyti kovą. Jei daktaras leido – privalai išnaudoti savo šansą. Tailandiečiai jau žino, kad visada atakuoju pirmas. Jie jau to laukia: aš smūgiuoju rankomis, jie nusiblokuoja ir kontraatakuoja alkūnėmis. Tai yra mano minusas. Jie nuolat laukia, kada „prasimesiu“ viena kitą smūgį rankomis ir nepataikysiu. O kai man ką nors prakerta, dar stipriau einu į priekį. Dažniausiai jie to nesupranta, nes patys tokiais atvejais stengiasi vengti kovos, nes kiekvienas praleistas smūgis gali pagilinti žaizdą.
