Vieni iš pagrindinių to kalvių – žmonės, besirūpinantys krepšininkų sveikata ir fizine forma. Tad susipažinkite su komandos kineziterapeutu Ramūnu Širvinsku ir fizinio rengimo treneriu Robertinu Vilimu.
Penkiskart futbolo čempionas – LKL finale
Jei kada nors kilo klausimas, kiek laiko trunka paruošti vieną žaidėją rungtynėms, o vėliau atlikti jam procedūras po mačo, R. Širvinskas turi jums atsakymą: „Būna, kad prieš rungtynes darai procedūras, tada po, būna, kad iš ryto atvažiuoji. Jei yra trauma, tai dirbi tiek, kad kuo greičiau atstatytum. Savo laiko neskaičiuoji.“
Nuo 2008-ųjų kineziterapeutas dirbo Panevėžio „Ekrano“ komandoje, su kuria net penkis kartus tapo A lygos čempionu. Dabar R. Širvinskas skaičiuoja antrus metus, kai tenka rūpintis krepšininkų sveikata.
Vyras negali įvardinti, su kurios sporto šakos atstovais dirbti yra lengviau, nes, kaip sakė pats, kai myli savo darbą, smagu abejose pusėse. Tiesa, iš karto pridūrė, kad darbo specifika kiek skiriasi. Pavyzdžiui, futbolininkams kojas teipuoji taip, kad būtų galima jas lankstyti, o krepšininkams – kad nesilankstytų, taip pat traumos krepšinyje yra įvairesnės.
Ramūnas Širvinskas pasakojo, kad juokingiausios situacijos jam pačiam kildavo tada, kai sumaišydavo brolius Lavrinovičius. „Po kiek laiko jau atsirenki pagal ką atpažinti: tatuiruotę, aprangą, bet vis tiek būdavo, kad staigiai reikia kažko ir susimaišai“, – juokėsi kineziterapeutas, tačiau tikino, kad dėl to krepšininkai nepykdavo, tik pajuokaudavo.
Reikliausi, pasak „Lietkabelio“ daktaro, yra tie patys broliai Lavrinovičiai. Jie – daugiausiai matę, daugiausiai patyrę. Paklaustas, ką žaidėjai veikia, kol jiems yra atliekamos procedūros, vyras iškart atsakė: „Telefono iš rankų nepaleidžia.“
Šiemet dėl traumos ilgesniam laikui buvo iškritęs tik Darjušas Lavrinovičius, keletas kitų krepšininkų taip pat buvo susižeidę, tačiau neilgam.
Ir pats R. Širvinskas pripažįsta, kad visiškai traumų išvengti nepavyko, bet tas praktiškai neįsivaizduojama, kai kalba eina apie krepšinį. Pats kineziterapeutas dėl geros traumų prevencijos savęs neliaupsina, jo nuomone, gerai dirbo fizinio parengimo treneris ir visas trenerių štabas.
Už tai iš žaidėjų yra jaučiamas dėkingumas: „Ir pernai, ir šiemet jaučiau, kad jie yra dėkingi. Žaidėjai vertina mano darbą.“
Kartais R. Širvinskui tenka ne tik masažuoti, teipuoti ar dėl tyrimų į ligonines vaikščioti, bet ir išklausyti krepšininkus. Paklaustas, ar tai reiškia, kad tenka pabūti psichologu, vyras randa kitą apibūdinimą: „Sakykim, kad tada būnu brolis“.
Žodį „broliai“ kineziterapeutas interviu metu pasakė keturis kartus, neskaitant tų atvejų, kai kalbama buvo apie Kšištofą ir Darjušą. Gal ne be reikalo šių metų „Lietkabelio“ šūkis ir yra „Mes esam broliai“.
„Man teko dirbti su nemažai komandų, bet čia jie vienas kitam išsipasakoja, pasipyksta“, – komandą su šeima sulyginęs sakė R. Širvinskas. Jo teigimu, vyresni žaidėjai dažnai bando perduoti žinias jaunimui.
Šį sezoną atgimė ne tik Panevėžio klubas, bet ir sirgaliai. Vieną po kito lankomumo rekordus mušanti „Cido“ arena įkvepia ne tik krepšininkus, bet ir patį R. Širvinską, kuris pasakoja, kad didesnės emocijos ir jį patį užveda darbui.
Krepšiniu užsikrėtė, panašu, visas miestas. „Kai man reikia po poliklinikas dėl tyrimų vaikščioti, tai girdžiu, kad net bobutės kalba apie „Lietkabelį“, – juokėsi kineziterapeutas.
Žaidėjų sveikata besirūpinantis vyras surimtėjo, kai kalba pasisuko apie pusfinalyje eliminuotą „Lietuvos rytą“. Jis tikina tikėjęs, kad taip nutiks. „Pernai, kai buvau Lietuvos jaunimo rinktinėje, dar nežinojome sudėties, bet sakiau, „pamatysit, artimiausiu metu „Lietkabelis“ bus pirmam trejetuke“. Jaunimas dar pasijuokė. Dabar rašo ir mano žodžius primena“, – pasakojo R. Širvinskas ir pridūrė, kad visada tiki savo komanda.
Pačiam kineziterapeutui šis sezonas buvo nemenkas iššūkis: „Labai patobulėjau per šį sezoną. Daugiau sužinojau įvairiausių niuansų, dalykų, į kuriuos reikia pasigilinti. Reikėjo į kitą lygmenį pereiti, kad prilygčiau tiems žaidėjams, su kuriais dirbu.
Ar broliai Lavrinovičiai arba Mindaugas Lukauskis po šio sezono dar žais profesionalų krepšinį? „Nemanau, kad šitas sezonas bus paskutinis. Viskas priklausys nuo jų, bet pagal viską, jie dar žais. Jauni žaidžia kūnu, o jie – galva“, – optimistiškai kalbėjo Ramūnas Širvinskas.
Nežinomybė virto malonumu
Už „Lietkabelio“ fizinį pasirengimą atsakingas šį sezoną buvo 26-rių Robertinas Vilimas. Už vyriausius savo „auklėtinius“ daugiau nei dešimtmečiu jaunesnis treneris pasakojo, kad komandos sudėtis tapo iššūkiu.
„Kai pamačiau, kokią sudėtį renka, pats bijojau. Galvojau, kaip pavyks juos suvaldyti, kaip klausys, bet niekada neturėjau jokių problemų. Jie yra patys tikriausi profesionalai, klauso kiekvieno trenerio nurodymo“, – pasakojo R. Vilimas.
Dar viena svarbi užduotis buvo išlaikyti vyresnių žaidėjų formą iki pat sezono pabaigos, bet tuo pat metu nenumoti ranka ir į sezono pradžią ar vidurį, nes nuo to priklauso ne tik vieta LKL reguliariajame sezone, bet ir pasirodymas Europos taurėje.
Tikslo, pasak R. Vilimo, visa komanda siekė kartu. „Mes kiekvieną dieną pakalbam, pasižiūrim, kas ir kaip jaučiasi. Aš savo akį turiu, kažką įžvelgiu. Taip bendradarbiaudami, pasikalbėdami, tą rezultatą ir bandom išgauti“, – pasakojo treneris.
Fizinio parengimo trenerio nuomone, nuoširdžiausiai treniruotėse pluša broliai Lavrinovičiai: „Jie – profesionalumo įsikūnijimas. Kiekvieną dieną rūpinasi savo kūnu, žino, kokį maistą valgyti, kaip treniruotis. Simas Galdikas, Gintaras Leonavičius – taip pat. Jie visi save prižiūri, į save investuoja ir nori išlaikyti savo kūną, nes žino, jog tai – jų darbo priemonės.“
Laurų vainiko ant kaklo už tokią žaidėjų formą R. Vilimas nesikabina ir tikina, jog tai – ne tik jo, bet ir kitų trenerių bei krepšininkų nuopelnas. „Kaip planuojame treniruotes, yra mūsų indėlis, o žaidėjai į jas atsineša savo profesionalumą“, – dėstė jaunasis „Lietkabelio“ treneris.
Faktas, kad vyresni žaidėjai negali dirbti tiek, kiek jaunesni. Jiems reikia daugiau poilsio, daugiau laiko atsistatymui, bet R. Vilimas pasakojo, kad iki Europos taurės turnyro pabaigos visi krepšininkai treniruodavosi kartu ir vienodai, tarpusavyje varžydavosi ir tą mentalitetą atsinešdavo į rungtynes. „Vėliau pradėjom, pavyzdžiui, į rytines treniruotes žiūrėti kitaip, daugiau dirbom individualiai. Ne metimus ar technikas šlifavom, bet dirbome prie jų silpnesnių, probleminių vietų iš fizinės pusės. Jų toks amžius, kad technikos per daug neprišlifuosi, geriau prižiūrėti kūną“, – kalbėjo treneris, kuris pridūrė, kad didžiausias sunkumas viso sezono metu buvo Darjušo Lavrinovičiaus trauma.
Robertinas Vilimas pasakojo, kad brolio traumą jie gydė kartu. Treneris pasitelkė savo žinių bagažą, Darjušas – patirtį. Teko saugoti krepšininko nugarą, silpnąją koją. „Kažkaip bendromis pastangomis ir sugrįžome“, – džiaugėsi treneris.
Rimtesnių traumų, neskaitant Darjušo Lavrinovičiaus, išvengti pavyko, bet tai R. Vilimo nestebino. Vyro teigimu, kiekvieną dieną matant, kaip žaidėjai dirba ir rūpinasi savo kūnu, to buvo galima tikėtis.
Tačiau jėgų limitas artėja. Treneris prisimena, kad prieš keletą dienų kažkas sakė, jog komanda šiame sezone sužaidė jau apie 80 rungtynių: „Aišku, ateina ir moralinis, ir fizinis nuovargis. Matai, kad kiti atostogauja, o tu dar žaidi, žaidi, žaidi... čia natūralus dalykas. Kūnas pats poilsio jau prašosi.“
Dėl savo ateities R. Vilimas dar nėra tikras. Neaišku, ar jis liks Panevėžyje, tačiau galima neabejoti, kad 26-rių fizinio rengimo treneris po tokio veteranų paruošimo savo kartelę pakėlė aukštai.
