Senos, sulūžusius geldos
Vyrai treniruojasi Trakų irklavimo bazėje, kuri mačiusi šilto ir šalto.
„Čia šiuo metu idealios sąlygos, – tv3.lt nustebino R. Maščinskas. – Turime gerą bazę, salę, vandens telkinį, viešbutį. Viskas vienoje vietoje, nereikia niekur važinėti.“
Vienintelis dalykas, kurio pasaulio čempionams Lietuvoje trūksta – ilgesnė vasara. Vaikinai nemažai laiko praleidžia užsienyje, o Trakuose treniruojasi keturis šilčiausius metų mėnesius. Čia vyksta ir pasiruošimas žiemą.
„Pernai paskutinį kartą Trakuose irklavome gal gegužės 18-ąją“, – prisiminė Rolandas.
Sportininkams prie dabartinių sąlygų lengviau priprasti dėl sunkaus kelio, kokį jiems teko nueiti.
„Mano karjera prasidėjo Prienuose. Ten sąlygos, palyginus su tuo, ką turime čia, labai apgailėtinos. Nebuvo nė dušų nusiprausti, ant Nemuno kranto turėjome apgriuvusią lūšnelę. Tada irklavome su medinėmis valtimis. Turbūt su jomis plaukė mano senelis“, – juokėsi R. Maščinskas.
Čempionų nuomone, toks vaizdas iškart atbaido galimą olimpiečių pamainą.
„Vaikas, gavęs seną, sulūžusią geldą, nelabai nori sportuoti“, – įsitikinęs R. Maščinskas.
Azartiški, ilgai pykčio nelaikantys vyrai
Vandens telkinys, valtis ir irklai. Atrodytų to tereikia šios sporto šakos atstovams. Tą išgirdę irkluotojai iškart purto galvą.
„Oi, mums reikia begalės inventoriaus. Naudojame salės treniruoklius, važinėjame dviračiais, slidinėjame. Reikia ir įvairios aprangos: žiemai, vasarai, rudeniui, pavasariui“, – vardijo R. Maščinskas.
Vaikinai neliūdi. Jie labai azartiški, tad tarpusavyje dažnai lažinasi.
„Sakome: ne, tu tikrai tiek nenučiuoši. Kertame iš 50 eurų“, – pasakojo Rolandas.
„Po to ir kabliuoji penkias valandas“, – kolegas prajuokino D. Nemeravičius.
Komanda savuoju tauškaliumi bei šmaikštuoliu rinktų R. Maščinską. Jo pokštai kartais sukelia ir kolegų nepasitenkinimą.
„Pasikeikiam, pasipykstam. Manau, tai normalu. Kai susipyksta panos, kurį laiką nesikalba. Mes susitaikome ir važiuojame toliau – einame treniruotis. Nėra ko ilgai pyktis“, – šypsojosi M. Džiaugys.
Jei gerai – apsikabina, jei ne – tyliai namo
Nors Lietuvos patriotai sunkiai randa kuo skųstis, vis dėlto, vienu aspektu mūsų šalis nusileidžia kitoms irklavimo šalims – medicina.
„Visi juokauja, kad užaugome kirsdami lašinius. Visiškai sutinku“, – juokėsi Rolandas.
„Net ir dabar valgom lašinius“, – kolegai antrindamas, šmaikštavo A. Adomavičius.
Jis sėdi keturvietės valties priekyje. Aurimą komandos draugai vadina neformaliu ekipos kapitonu, pagrindiniu keturvietės vedliu, kuris nustato ritmą, tempą.
Viena sudėtingiausių keturvietės užduočių – sinchroniškumas. Tam čempionai filmuoja treniruotes. Vaikinai vaizdo medžiagoje pamato ir kitų taisytinų dalykų.
„Priklausomai nuo vietos, kurioje sėdi, skiriasi ir tai, kaip jauti valtį. Pavyzdžiui gale, kur sėdžiu aš, valtis daug šokinėja, reikia kitaip irkluoti“, – aiškino D. Nemeravičius.
Vyrai prieš startą vienas kitą drąsina, ragina, skatina, užveda.
„Po finišo paspaudžiame rankas. Valtyje ne visus pasiekiame, tad krante tai padarome dar kartą. Jei būna geras rezultatas – apsikabiname. Jei ne – imame valtį ir traukiame iš vandens“, – juokėsi M. Džiaugys.
„Tyliai, tyliai ir namo“, – pokštą pratęsė R. Maščinskas.
Vyrai iškart priduria, kad nesėkmių šiemet nebuvo – jie laimėjo absoliučiai visus plaukimus, kuriuose dalyvavo.
Brangus sportas
Pasaulio čempionai per varžybas jėgų baterijas iškrauna iki visiško minimumo. Tai buvo akivaizdu po finišo planetos pirmenybių finale. Lietuvos ketveriukė sunkiai išstovėjo ant kojų. D. Nemeravičiui išsilaikyti padėjo komandos draugai.
„Oi, tokios būna beveik visos varžybos. Daugelis treniruočių taip pat“, – nusišypsojo R. Maščinskas.
„Jei po finišo jaustumės gerai, žinotume, kad kažko iki galo nepadarėme. Jei liko jėgų, vadinasi, galėjome atsiplėšti dar daugiau. Visą laiką reikia bėgti kuo toliau“, – komandos filosofiją aiškino M. Džiaugys.
Irkluotojų diena prasideda septintą ryto. Darbotvarkę koreguoja treniruotės, kurių apstu.
Trakų bazės Olimpinio sporto centro salėje stovi apie 40 irkluotojams skirtų treniruoklių. Vieno jų kaina – maždaug tūkstantis eurų. Lietuvos ketveriukei per daugelį karjeros metų šie treniruokliai tapę kone priešais, tad juos vaikinai juokais vadina „velnio mašinomis“.
Pagrindinė keturvietės transporto priemonė – 14 metrų ilgio, 52 kilogramų valtis. Ji varžybose negali sverti mažiau. Kitu atveju sportininkai diskvalifikuojami.
Lietuvos keturvietė turi dvi valtis. Viena stovi šildomoje Trakų bazėje ir skirta treniruotėms, kita keliauja po pasaulį – į stovyklas bei varžybas. Valtys į pasaulio čempionatą Amerikoje plaukė laivu, o į varžybas Europoje vežamos specialioje priekaboje.
Vienos keturvietės valties kaina – apie 35 tūkstančiai eurų. Dvivietės kainuoja apie 20, vienvietės – apie 10.
„Kai kurias valtis nemokamai gauname iš paties gamintojo. Kai esi neblogo lygio sportininkas, jiems prestižas. Mes taip gerokai sutaupome“, – aiškino R. Maščinskas.
Irklas sveria apie kilogramą, jo ilgis – 2,90 metro. Pagal varžybų reglamentą kiekvieną irklą privaloma nudažyti šalies vėliavos spalvomis.
Už iš karbono pagamintų irklų porą sportininkams tenka atseikėti apie tūkstantį eurų.
„Juos galima naudoti ne vienus metus, nes yra pakankamai tvirti ir patikimi. Aišku, esame po porą ar dvi sulaužę“, – prisiminė Rolandas.
