Motociklais žavėjosi nuo pat vaikystės
N. Šeduikis, paklaustas apie tai, kokia buvo jo karjeros pradžia, teigė, jog motosportu susidomėjo dar vaikystėje. Pasak jo, būdamas vos 9-erių, pas senelius kaime pamatė dėdę su motociklu ir visą laiką jo prašė, kad leistų pavažiuoti. Šis įvykis paskatino tėvus nupirkti jam pirmąjį mopedą „Riga 16”: „Grįžęs iš kaimo ir radęs tą mopedą net išsigandau – prašiau tėčio, kad neštų atgal į parduotuvę... Nuo šio įvykio pradėjau „gyventi“ motociklais.“ Tačiau noras tapti treneriu N. Šeduikį aplankė daug vėliau: „Rimtesnis įsitraukimas prasidėjo tada, kai mano vyresniam sūnui buvo 4-eri metai ir nupirkau jam motocikliuką. Nuo šio momento prasidėjo visa veikla, kuriai dabar bus dvidešimtas sezonas.“
Motokroso treneris taip pat prisipažino, jog, nors tėvai jam ir nupirko pirmąjį motociklą, sūnaus pomėgis pernelyg jų nedžiugino: „Galbūt jie pasigailėjo, kad man nupirko mopedą, o vėliau ir „Java“. Mes (užsiiminėjantys motociklų sportu – red. past.) buvome, galima sakyti, tokie rokerių pradininkai – bandėme važiuoti grupėmis, norėjome perdaryti motociklus pagal užsieninius, nes tuometiniai netenkino. Tėvams teko ir į policiją eiti už visokius mūsų darbus.“ Nepaisant to, N. Šeduikis pabrėžė, jog tėvai važiuoti neuždraudė, o motociklas visais laikais buvo jo svajonė: „Tai tarsi noras būti kosmonautu, tik daug realesnis ir labai užkrečiamas.“
Motociklų sportas – brangus malonumas
Anot trenerio, motokrosas – viena rimčiausių sporto šakų, reikalaujanti įvairių savybių, prie kurių priskiriamas tiek greitas mąstymas, tiek ir geras fizinis pasiruošimas. „Drąsa irgi. Čia nėra vietos baimei“ – pridūrė jis. O paklaustas apie pirmojo sporto klubo „Porteris“ įkūrimą, paatviravo, jog prie šios veiklos prisidėjo ir tuometinėje Lietuvoje vyravusios sovietinės santvarkos žlugimas: „Tais laikais „griuvo“ motociklų sporto būreliai, todėl šią veiklą buvo galima vystyti tik turint klubą. Mes, keli draugai, nutarėme, jog turi būti kažkokia būrelio atmaina, kur kartu galėtume dirbti. Įsteigėme klubą ir vis dar egzistuojame.“
Nors motociklų sportas Lietuvoje susilaukia itin didelio susidomėjimo, N. Šeduikio teigimu, šia sporto šaka užsiimti gali tikrai ne kiekvienas: „Vaikai prieina prie mūsų ir klausia, kur galima lankyti, kada galima lankyti, deja, tai brangus sportas ir paprastai priimti vaikų mes negalime.“ Norint užsiimti motosportu vaikas turi turėti savo motociklą, sportinę aprangą. Nepaisant to, trenerio teigimu, Utenoje be jų šia sporto šaka užsiima dar trys ar keturi klubai: „Lietuvoje išsivystė tokia sistema – tas, kuris treniruoja sportininką, dažniausiai tai tėtis, įsteigia klubą.“
Motokrose, kaip ir bet kurioje sporto šakoje, išlieka stipriausi. N. Šeduikis teigia, kad jo treniruojamas N. Rukštela lenktynininko talentą turėjęs nuo pat mažens: „Turėjau pradinę grupę, tris sportininkus, bet jie atkrito – vienas anksčiau, kitas vėliau... Ir tuomet, kai reikėjo rinktis, ar grupę plėsti, ar užsiimti vieno sportininko treniravimu, visą savo dėmesį skyrėme Nerijui – jau tada jautėme, kad jis yra talentas.“
Pasiruošimas motociklų lenktynėms – nemažai jėgų reikalaujantis darbas. Trenerio pasakojimu, vien tam, kad galėtum važiuoti devynmečių grupėje, reikia treniruotis bent dvejus metus, o tam, kad gerai įvaldytum motociklą – reikalingas ir visas gyvenimas: „Nerijui Rukštelai tai – jau aštuonioliktas sezonas, o mes vis dar jį ruošiame“ – dėstė jis. Treneris taip pat papasakojo, jog pirmoji jo pažintis su šiuo lenktynininku buvo mokiniui sulaukus vos šešerių ar septynerių metų, kai tėvai jam nupirko motocikliuką.
„Nerijus yra labai motyvuotas, nuo vaikystės užsispyręs, labai drąsus. Vaikystėje visos jo treniruotės baigdavosi klausimu: „Kodėl jau baigėme?“. Papildomai lankėme plaukimą, krepšinį ir dziudo tam, kad pasiruoštų fiziškai. Jis labai norėjo sportuoti ir tikrai sunkiai dirbo.“
Dakaras – gyvenimo svajonė
Kaip ir kiti Motodakar.lt projekto dalyviai, N. Šeduikis teigė, jog dakaras – jo viso gyvenimo svajonė: „Turėdami tokį sportininką, mes jau daugelį metų svajojame apie moto Dakarą. Žinoma, tai – labai didelis iššūkis visomis prasmėmis: reikia daug finansų, kita motociklo specifika, truputį kitokia sporto šaka, reikia keisti važiavimo techniką.“
Kadangi N. Šeduikio treniruojamas lenktynininkas Dakare dalyvaus pirmą kartą, didelių vilčių dėl prizinės vietos treneris nededa: „Pirmas tikslas – ten patekti, nes reikia praeiti atrankines varžybas. Apie prizinę vietą, pirmą kartą ten nuvažiavus, negalima kalbėti. Svarbiausias tikslas pirmaisiais metais Dakare yra finišas.“
N. Šeduikis buvo nusiteikęs kovingai ir teigė, jog, jo nuomone, komanda turėtų pasiekti tai, ką yra užsibrėžusi, o sau Dakaro ralyje palinkėjo išlikti kantriam: „Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės!“.
Visas Motodakar.lt projekto naujienas sekite TV3.lt ir TV3play skiltyje „Kelias į Dakarą“ bei Facebook puslapyje facebook.com/motodakar.lt
