Į kambarį, kuriame sportininkai bendrauja su žurnalistais iš pradžių užsuko tik Erika Liutkutė. „Gal aš pakviesiu ir kitas merginas?“ – išbėgdama iš patalpos pasakė krepšininkė, o žurnalistai liko traukyti pečiais ir spėlioti, ar kas nors pas juos grįš.
Grįžo. Trise. „O kur Eglė?“ – garsiai paklausė vidurio puolėja Kristina Alminaitė.
Buvo pasigirdę siūlymų eiti ieškoti trūkstamos žaidėjos, tačiau ta pati Kristina palingavo galva: „Ne, jis neateis, nekalbės“.
Eglė Tarasevičiūtė nepasirodė, nes savo blogomis emocijomis nenorėjo dalintis su žiniasklaida. Ji iškart nuėjo stebėt Lietuvos vaikinų rungtynių su Andora (jas lietuviai laimėjo 19:14, red.past.) „Nesužaidžiau taip gerai, kaip tikėjausi savo pozicijoje, varžovė tikrai buvo stipresnė“, - pasipylus žurnalistų klausimams pradėjo K. Alminaitė.
„Žinojome, kokia yra šios komandos sudėtis. Tai buvo mums iššūkis...“, - kalbėjo Kornelija Balčiūnaitė. „Norėjome laimėti, tačiau nesugebėjome fiziškai susitvarkyti“, - pečiais traukė K. Alminaitė.
„Viską padarė komandos juodaodės žaidėjos, - pridėjo K. Balčiūnaitė. – Gaila, kad taip anksti teko su jomis susitikti ir iškristi. Teisėjai šįkart tikrai leido daugiau. Bent jau mano atveju – kiek veržiausi, kiek bandžiau atakuoti, teisėjai vis nešvilpė. Bet suprantame, kad žaidžiame jų namuose“.
Merginos pradėjo juoktis, išgirdusios klausimą, ar nebuvo keista žaisti prieš Azerbaidžano rinktinę, kurią į priekį veda dvi natūralizuotos žaidėjos. „Viskas juk tuo ir pasakyta, - tarė K. Balčiūnaitė. – Tikrai nusipelnėme geresnių pozicijų šiame turnyre. Bet neturime kuo skųstis, namo parsivešime patirtį, juk žaidėme prieš WNBA žaidėjomis“.
Merginos prisipažino, kad 3x3 turnyras leido suprasti, kad kiekvienai asmeniškai šiek tiek trūksta individualių įgūdžių aikštelėje. „Ir viską reikia daryti kur kas greičiau, nes čia atakai yra skiriama vos 12 sekundžių, nėra kada snausti“, - sakė K. Balčiūnaitė.
