E. Szekely buvo daug žadanti plaukikė, bet 1941 m. buvo priversta mesti treniruotes, nes buvo žydė.
Fašistinės jėgos Vengrijoje vis blogino žydų gyvenimo kokybę dar iki nacių okupacijos 1944 metais.
Tarp 1944 metų gruodžio ir 1945 metų vasario apie 20 tūkst. žydų iš Budapešto geto buvo nužudyti prie Dunojaus upės, o tarp jų turėjo būti ir E. Szekely.
Atėjus pareigūnams, merginos tėvas liepė gultis ant žemės ir vaidinti per stipriai sergančią, kad galėtų judėti.
Pasak pačios Evos, tėvas vyresnio pareigūno maldavo, kad nepaimtų jos, nes ši buvo šalies plaukimo čempionė ir, „kad vieną dieną tu (pareigūnas) džiaugsiesi, kad ją išgelbėjai“.
Čempionė atsiminė, kaip žvelgė jam į akis, kurių spalvos buvo skirtingos, o šis leido gyventi.
Nepaisant visų sunkumų, olimpinė čempionė rasdavo būdų kaip treniruotis juodžiausiais laikais. Jis kiekvieną rytą 100 kartų užbėgdavo į penkiaaukšti pastatą, nusileisdavo ir vėl lėkdavo aukštyn.
Jau 1952 metais E. Szekely išpildė tėvo žodžius, laimėdama auksą Helsinkio olimpinėse žaidynėse, plaukdama 200 metrų krūtine. Dar po ketverių metų Melburne ji iškovojo sidabrą.
Vos pasibaigus karui E. Szekely grįžo į varžybas – netrukus pasipylė pergalės, o 1950 metais ji gavo valstybinį apdovanojimą po pergalės tarptautinėse plaukimo varžybose Vengrijoje. Prizą jai įteikė… tas pats pareigūnas su skirtingų spalvų akimis, lemtingą akimirką leidęs jai gyventi.
„Maniau, kad nukrisiu nuo apdovanojimų pakylos“, – po kiek laiko susitikimą prisiminė ji.
Po karjeros pabaigos ji baigė medicinos mokslus ir dirbo plaukimo trenere. E. Szekely treniravo savo dukterį, kuri taip pat tapo olimpine prizininke.
