Brigita Gliebutė - Lietuvos merginų futbolo rinktinės narė - į aikštę išbėga susirišusi plaukus, namie palikusi visus papuošalus. Pasaulyje moterų futbolas egzistuoja nuo 1920-ųjų. Sovietų sąjungoje, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva, ilgus metus šis moterų sportas buvo uždraustas, draudimas panaikintas tik 1987-ais.
Nepriklausomoje Lietuvoje moterų futbolo čempionatai pradėti rengti nuo 1994 metų. Šiuo metu mūsų planetoje sparčiai daugėja profesionalių moterų futbolo lygų, ne išimtis ir Lietuva, pavyzdžiui, Amerikoje futbolas yra populiariausia moterų sporto šaka.
Alytiškė Dzūkijos pagrindinės mokyklos dešimtokė Brigita Gliebutė, atstovaujanti Lietuvos merginų futbolo rinktinei, ir jos sesuo šeštokė Ineta sako, kad jau negalėtų gyventi be futbolo.
Mėlynės nuo kelių nenunyksta
Laimutės ir Audriaus Gliebų mergaites nors imk ir ant podiumo statyk: gražios, lieknos, aukštos, stiprios, ilgakojės... Iš pirmo žvilgsnio, net nesitiki, kad jų pomėgis išskirtinis - valandų valandas lakstyti paskui futbolo kamuolį bet kokiu oru.
Futbolas neleidžia joms užsiauginti ilgų nagų, įsiverti auskarų, į aikštę išbėgti žieduotoms ar palaidais plaukais. Laimutė pasakoja, kai visa šeima nuėjo žiūrėti varžybų, Alytaus sporto ir rekreacijos centro futbolo klubo „Alytus" treneris Robertas Klimavičius, pamatęs jų jauniausią dukrą Gabiją, pasidžiaugė: „O, dar auga viena futbolininkė.“
Pasak mamos, ši, stebėdama beveik neišnykstančias nuo sesių kojų mėlynes, neigia būsianti futbolininke, tik skaute.
Sportininkių tėvai sako, kad, prieš trejus metus Brigitai pasirinkus futbolą, jie nei draudė, nei labai džiaugėsi.
„Kitaip reagavo mano buvusios bendradarbės, darželio auklėtojos. Jos tikino, kad ne mergaitėms toks sportas, kad nuo kamuolio spardymo iškryps jų kojos. Dabar jau visi pripratome, o mes su vyru net pamėgome futbolą. Jei dukros žaidžia išvykoje, prašome, kad pasibaigus kėliniui nors žinute praneštų, kaip sekėsi“, - teigia Laimutė.
Dukros džiaugiasi, kai šeima stebi jų kovas, sako, kad savi skatina pasistengti veržliau žaisti, susikaupti, o atsiradus progai šiems pamojuoti.
Pasukusi sesers pėdomis, Ineta sako, kad aikštėje priešininkių įžeista jų kumščiais nepuola, bet už padarytą skriaudą įžnybia, įspiria ar pastumia. Mergina šypteli ir atvirauja, kad sunkią minutę ir rusiškas keiksmažodis išsprūsta, nors šios kalbos ir nesimoko.
Aistruoliai tuščia gėrimų tara ar kitais į stadioną atsineštais daiktais jų neapmėto, priešingai, gražesnes, o jos šelmiškai šyptelėjusios sako, kad tokios ir yra, net pastebi, šūksniais paskatina.
Brigita tikina, kad po atkaklių varžybų į mėlynes ant kūno nesinori žiūrėti ar jų skaičiuoti. Lietuvos merginų rinktinei atstovaujanti šešiolikmetė yra patyrusi ir rimtų traumų: patempė raiščius, o dėl skilusio kaulo kelias savaites koja buvo sugipsuota. Nuo Inetos kelių beveik nenunyksta mėlynės.
„Jos mano draugės. Žaidžiant Ukmergėje, po smūgio į nosį trumpam net sąmonę buvau praradusi“, - mena jaunėlė. Nežiūrint į tai, futbolo tema Gliebų šeimoje yra kasdienė.
Žavisi vyrų žaidimu
Mama juokauja, kad dukros jau serga priklausomybės nuo futbolo liga. Brigita nuo mažens su berniukais mokyklos stadione paskui futbolo kamuolį bėgiojo. Dabar vyresni vaikinai jau abi kviečia pažaisti. Kaimynai pasidžiaugia, kad namo jaunimas taip sutaria. Jas ir bendraklasiai kviečia į savas komandas pasportuoti, pagiria, kai pasiseka.
„Nejaučiame jokio diskomforto. Visada įdėmiai stebime svarbesnes vyrų varžybas, mokomės iš jų judesių, technikos, kitų gudrybių. Aišku, pastebime, kad jie kitaip žaidžia, yra spartesni, vikresni, spurdesni už merginas“, - mano seserys.
Inetos favoritas - ilgaplaukis garbanius Tomas Danilevičius, Lietuvos nacionalinės futbolo komandos kapitonas. Tik šį sezoną jis jai ne toks žavus, mat nusikirpo garbanas, mergina jį vos atpažino.
Gliebučių tikinimu, dažnai merginos žavisi žaidžiančiomis futbolą, bet pačios nesugeba apsispręsti - vieną dieną nori lankyti treniruotes, o kitą jau nebe, nes atsiranda kitų reikalų. Seserys savo ateities nesieja su profesionaliu sportu, ši moterų sporto šaka Lietuvoje dar tiek nėra pažengusi, kad galėtum iš jos išgyventi.
„Jei man girdint pradeda liaupsinti krepšinį, drąsiai sakau, kad esu futbolo aistruolė. Krepšinio varžybose nėra įdomu, vis tas pats per tą patį šimtus kartų, o futbolo aikštėje - kiek netikėtumų, azarto, intrigos, šventiško jausmo“, - neslepia savo aistros Ineta.
Sportavo ir tėvai
Ir futbolininkių tėvai jaunystėje buvo neabejingi sportui. Audrius išbandė daug sporto šakų, bene labiausiai patiko kartingas. Mama - rankininkė, ragavusi ir cirko. Ji iki dabar špagatą be problemų padaro.
Pasak tėvų, treniruotės įvairiu oru labai grūdina merginas, sudegina nereikalingus riebalus, stiprina raumenis, pilvo presą, dailina figūrą. Specialistų paskaičiuota, kad varžybų metu profesionalus futbolininkas įveikia iki dešimt kilometrų atstumą, o per treniruotes dar daugiau.
„Visos šeimos merginos nėra išrankios maistui, atskirai joms negaminu, bet stengiuosi palepinti mėgstamais patiekalais. Apskritai dukrų pasirinkta sporto šaka nereikalauja daug investicijų“, - sako mama.
Šios juokais atitaria, kad po laimėtų varžybų marškinėlių, kaip tai daro vyrukai, nenusivelka ir aistruoliams nenumeta, vadinasi, ir naujų dažnai pirkti nereikia. Tik futbolo atributikos namuose jau gausu, nes merginoms norisi iš svečių šalių parsivežti dovanų futbolo kamuolį ar sportinius batus.
Pastaruoju metu abi Gliebutes vis dažniau galima pamatyti aikštėje.
„Mums smagiau būti greta viena kitos, pasaugoti viena kitą“, - tvirtina jos. Sportininkės neslepia, kad atsakingos varžybos kelia jaudulį, būna, kad krečia drebulys, prakaituoja rankos, sunkiai lenkiasi keliai, bet susikaupia, pradeda žaisti ir baimės nebelieka, tik noras nugalėti.
Ši vasara buvo sėkminga Brigitai, ji kartu su Lietuvos merginų rinktine žaidė Danijoje vykusiame tradiciniame tarptautiniame jaunimo futbolo turnyre „Tivoli Cup“ ir tapo jo nugalėtojomis, įveikė Danijos, Švedijos, Brazilijos komandas.
Sėkmingas lietuvėms buvo Bulgarijos Europos čempionato atrankos turnyras. Baltijos šalių čempionate Taline pelnyta antra vieta.
