Susitarti dėl šio interviu su NBA klubo „Chicago Bulls“ vadybininkais nebuvo taip paprasta. Vienas iš ekipos atstovų ilgai nekėlė ragelio ir neperskambino net po to, kai palikau žinutę atsakiklyje. Tik susisiekus po kelių dienų jis prašė paskambinti kitu numeriu – komandos spaudos tarnybos vadovei Sebrinai Brewster.
Ši į skambutį atsiliepė iš karto ir išklausiusi mano pageidavimus į areną „United Center“ pasiūlė ateiti likus devyniasdešimčiai minučių iki „bulių“ dvikovos su „New York Knicks“. Tačiau dėl interviu nieko gera neprižadėjo: „Trys klausimai iki rungtynių ir vienas – po.“
Problemų dėl įėjimo į „United Center“ arenoje vykstančias „bulių“ namų varžybas nekilo. Prie specialaus įėjimo žiniasklaidos atstovams apsaugos darbuotojai patikrino mano rankinę, o pagyvenusi moteris paprašė identifikavimo kortelės ir išdavė akreditaciją.
Martyno tatuiruotė
Kiek paklaidžiojusi po arenos užkulisius, sužinojau, kad interviu vyks... „Chicago Bulls“ krepšininkų drabužinėje. Žinoma, fotoaparato neštis negalima. Įėjusi į ją netenku žado: lyg niekur nieko pusplikės „Bulls“ žvaigždės Benas Walace’as, Benas Gordonas, Luolas Dengas drabužinėje bendrauja su artimaisiais bei žurnalistais.
Mūsiškis Martynas sėdi prie pat durų ir skaito kažkokius dokumentus. Beje, lietuvis vilki sportine apranga – mat prieš tai dalyvavo treniruotėje, nors rungtynėms kaip įprasta nebuvo registruotas. Laukdama pokalbio spėjau apžiūrėti masyvią tatuiruotę ant dešinės Martyno blauzdos.
Ji nespalvota, abstrakti ir dengianti beveik visą krepšininko blauzdą. Įsitaisiau šalia ir tik tada pastebėjau, kad visiškai šalia manęs prisėdo jo bendraklubis argentinietis Andresas Nocioni – jį susiruošė kalbinti gimtosios šalies televizija.
Į kitus nežiūri
M.Andriuškevičius lyg ir nustebo, kai paklausiau, ar iš tiesų interviu bus toks trumpas kaip „grasino“ atstovė spaudai. „Kažkas kažką ne taip suprato“, – tepasakė jis. Jokių žvaigždžių ligos požymių nepastebėjau ir tuomet, kai Martynas atsakinėjo į L.T. klausimus.
– Martynai, turbūt reikėtų pradėti nuo klausimo, kaip jautiesi po galvos traumos. (Martynas sunkią traumą patyrė praėjusį gruodį, prieš pat Kalėdas, kai susipešė su kitu tuometinės savo komandos Dakotos „Wizards“ (NBDL) nariu Awvee Storey – smūgį nuo jo gavęs aukštaūgis lietuvis griūdamas smarkiai susitrenkė galvą ir praradęs sąmonę buvo išvežtas į ligoninę bei ilgokai gydėsi – aut. past.)
– Normaliai jaučiuosi, bandau atgauti sportinę formą. Tačiau tai sunku padaryti, nes daug laiko nežaidžiau. Sunku net ir treniruotėse, bet tikiu, kad viskas bus gerai.
– Ar nejauti traumos padarinių, pavyzdžiui, galvos skausmų?
– Ne, nejaučiu.
– Ar nesigaili, kad taip anksti susikrovei lagaminus į NBA? Juk tau vis dar tenka atsarginio žaidėjo vaidmuo. O gal ir tos baisios traumos nebūtum gavęs...
– Tai ir į šulinį galėjau įkristi, koks skirtumas. O dėl žaidimo... Gal jei traumos nebūčiau gavęs, jau būčiau atstovavęs „Bulls“ klubui ne viename mače. Bet, šiaip ar taip, man reikia įgyti daugiau patirties. Kita vertus, labiau dabar galvoju apie kitą sezoną, o ne apie šį. Juk šių metų čempionatas artėja prie pabaigos, jau startuoja atkrintamosios varžybos. Joms tikrai nepasirengęs, todėl naivu tikėtis, kad treneris man leis žaisti.
– Kaip manai, kodėl NBA nepritapo Arvydas Macijauskas, nelabai sekasi ir Šarūnui Jasikevičiui?
– Aš į kitus nežiūriu, turiu savo problemų. Tai normalus atsakymas – nenoriu kištis į kitų reikalus. Jeigu jiems sekasi gerai, džiaugiuosi su jais, jei blogai – neklausiu, kas ir kodėl.
– Ar turi mėgstamą NBA komandą, kurioje norėtum pats žaisti?
– Negali dievinti kitų komandų – ką apie tave pagalvos ekipos vadovai bei bendraklubiai? Geriausias tas klubas, kuriame žaidi.
Svajonė – Lietuvos rinktinė
Be abejo, neapsiėjo pokalbis ir be mėgstamiausios lietuvių temos – žaidimo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.
– Artėja Europos krepšinio čempionatas Ispanijoje. Norėtum atstovauti Lietuvai šiose varžybose?
– Norėčiau, bet nežinau, kokios sportinės formos būsiu. Taip, noriu patekti į Lietuvos rinktinę, tačiau... Jokiose rimtose varžybose pastaruoju metu nežaidžiau ir tik keliose treniruotėse dalyvavau. Rinktinė – ne juokas. Ekipa kaunasi aukščiausio lygio varžybose, ten nepasirengusiam nėra ką veikti. Kiti krepšininkai suvažiuos į rinktinės stovyklą po sėkmingų sezonų bei kelias savaites pailsėję – vadinasi, geros formos.
O man, matyt, tektų ją pasiekti treniruojantis. Be to, aukštaūgių dabar komandoje apstu – juk yra Robertas Javtokas, broliai (Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai – aut. past.). Lietuvoje niekada netrūko aukšto lygio žaidėjų.
– Bet jei pasijustum galintis padėti rinktinei, neatsisakytum žaisti nacionalinėje komandoje?
– Viena iš didžiausių mano svajonių ir yra žaisti rinktinėje. Tačiau sau keliu nemenkus reikalavimus – ten pasirodyti galėsiu tik gerai pasirengęs kovoti už Lietuvą.
Draugystė su rusu
Po kurio laiko kalba pakrypo ir apie asmeninį M.Andriuškevičiaus gyvenimą – akcentu tapo Martyno tatuiruotė bei namų ilgesys.
– Esi žaidęs jau dviejuose klubuose. Kurioje komandoje geresnė atmosfera – „Clevelend Cavaliers“ ar „Chicago Bulls“?
– Abiejose ekipose gerai. Viskas priklauso nuo tavęs: kaip dirbi treniruotėse ir kaip prisidedi prie komandos bendravimo.
– Su kuriais komandos draugais dabar daugiausia bendrauji?
– Su visais neblogai sutariu, net ir su vyresniais. Visi savi, paprasti žmonės... Gal daugiausia bendraujame su rusu Viktoru Chriapa. Galime šnekėti kalba, kurios daugiau niekas nesupranta – rusiškai. (Juokiasi.)
– Čikagoje gyvena daug lietuvių. Susiradai čia draugų?
– Neturiu laiko važinėti į svečius, man sportuoti reikia. Be to, kas iš to, kad susirasiu draugų, – juk nežinau, į kokį miestą ir klubą mane gyvenimas gali švystelti kitą sezoną.
– Pabendrauji su kitais JAV žaidžiančiais lietuviais?
– Su Martynu Pociumi (jis žaidžia NCAA – aut. past.) kai kada pasikalbu, su Linu Kleiza esame geri draugai. Su Žydrūnu (Ilgausku – aut. past.) pasišnekame kartais... O su kitais lietuviais susitikęs visada pasisveikinu, persimetu pora žodžių.
– Dažnai grįžti į Lietuvą?
– Paskutinį sykį buvau praėjusią vasarą aplankyti artimųjų, pabuvau tris savaites ir grįžau į JAV.
– Ką veiki, be krepšinio?
– Ką žinau, nieko. Treniruojuosi, pavalgau, pamiegu ir vėl treniruojuosi. Tai sportininko gyvenimas...
– Merginos čia nesusiradai?
– Ne.
– O Lietuvoje kokia nors gražuolė tavęs laukia?
– Irgi ne. Ką ten priversi laukti, jei per metus į gimtinę grįžti kelioms savaitėms ir vėl atgal į Ameriką.
– Vos atvykęs į NBA pagarsėjai kaip išlaidūnas – nusipirkai prabangų džipą. Gal jau spėjai ir kokį būstą Amerikoje įsigyti?
– Tai buvo seniai. Dabar nieko neperku, neišlaidauju, esu paprastas žmogus.
– O tėvams padedi? Gal jau namą, kaip žadėjai, Kaune pastatei?
– Tėvams padedu, bet namo dar nepastačiau. Nesakiau, kad pradėsiu statyti, sakiau, kad padėsiu rūpintis statybomis. Tačiau dabar žinau viena – iš pradžių reikėtų kur nors investuoti jau uždirbtus pinigus, kad būtų nuolatinės pajamos... Kol kas tėvai gyvena ten pat, bet norėčiau, kad jie persikeltų į geresnį būstą.
– Ko labiausiai pasiilgsti Amerikoje?
– Šeimos ir draugų. Dabar gal jau apsipratau, juk antri metai. Bet vis tiek prieš kelionę į Lietuvą jaudinuosi, būna, kad neužmiegu. Kita vertus, tas jaudulys smagus.
– O lietuviško maisto?
– Jo yra ir čia, kartais pavalgau lietuviškuose restoranuose. Pastaruoju metu dažniausiai lankausi Čikagoje esančioje „Kunigaikščių užeigoje“.
– Aplanko artimieji?
– Mama buvo vieną kartą Klivlande ir čia, Čikagoje. Daugiausia su mama telefonu bendrauju, taip pat su seserimi.
– Beje, kada pasidarei tatuiruotę ant kojos ir ką ji simbolizuoja?
– Pasidariau jau atvažiavęs čia, bet ką simbolizuoja, nesakysiu. Tai asmeniniai dalykai. Žino tik mama ir dar vienas žmogus.
