Pirmuosius savo žingsnius vyrų krepšinyje šį rudenį skambiai žengė legendinio, vieno geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų, Šarūno Marčiuliunio sūnus Augustas.
Šie metai Augusto atmintyje turbūt išliks amžinai – kovo mėnesį jis tapo pilnametis, o rugsėjį jis debiutavo Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), vilkint Vilniaus „Ryto“ marškinėlius. Kažkur girdėta, tiesa?
Devynerius metus NBA lygoje žaidęs ir tuo metu dar menkai žinomą Lietuvą Vakarų pasauliui reprezentavęs Š. Marčiulionis į vyrų krepšinį žengė visiškai taip pat – septyniolikmetis jis, 1981 metais, apsivilko tuometinės Vilniaus „Statybos“ marškinėlius.
Nors A. Marčiulionis į vyrų krepšinį žengė vieneriais metais vėliau nei jo tėvas, tai jau dabar skamba kaip daug žadanti profesionalaus krepšininko istorija.
Būdamas šešiolikos Augustas debiutavo „Ryto“ dublerių, „Perlo“ komandoje. Tada, prieš porą metų, viešumoje patyliukais pasigirsdavo, kad Vilniuje auga tikrai neblogus įgūdžius turintis jaunuolis, ant kurio nugaros parašyta „Marčiulionis“. Tačiau tada tai atrodė kaip tolimas, galbūt kažkada „iššausiantis“ projektas, o ne reali jėga Lietuvos krepšinyje.
Augustas treniravosi, dirbo net ir ne treniruočių metų, išklausė įvairiausių patarimų, augo, ir galiausiai užaugo – aštuoniolikmečiui jam NKL lygos ir „Perlo“ rėmai tapo per siauri.
193 cm ūgio gynėjas praėjusiame NKL sezone fiksavo įspūdingus skaičius – 15,3 taško, 5,8 rezultatyvaus perdavimo, 3,6 atkovoto kamuolio ir 1,9 perimto kamuolio per rungtynes.
Tauragės komandai vienos dvikovos metu A. Marčiulionis atseikėjo galingą trigubą dublį – 27 taškai, 12 rezultatyvių perdavimų, 11 atkovotų kamuolių, prie viso to pridėdamas ir 9 išprovokuotas pražangas.
Akivaizdu, kad tai buvo laikas prisijungti prie pagrindinės Vilniaus komandos.
Šiuo metu LKL čempionate lyderiaujančio „Ryto“ treneris Donaldas Kairys iškart po A. Marčiulionio debiuto leido sirgaliams suprasti, kad jis – pilnavertė komandos dalis ir žmogus, kuris sezono metu tikrai nebus tiesiog treniruočių partneris vyresniems kolegoms.
Bet geriau už save kalba pats Augusto žaidimas. Pavyzdžiui, kai „Rytas“ svečiavosi Prienuose ir vertėsi be pagrindinio įžaidėjo Demetriuso Jacksono, A. Marčiulionis komandoms atakoms vadovavo 15 minučių – nors skambių skaičių jis neužfiksavo, bet būtent per šį laiką sostinės klubas „perlaužė“ rungtynes ir galutiniame rezultate parsivežė pergalę namo.
„Jis mums davė labai daug. Nebuvo jokių abejonių, jis žinojo, kad gaus savo minutes ir jomis tinkamai pasinaudojo. Iš jo tikimės labai daug. Viskas prasideda nuo gynybos, o paskui – drąsus puolimas ir geri sprendimai. Auga neblogas žaidėjas“, – po pergalės Prienuose sakė sostinės klubo strategas D. Kairys.
Tv3.lt pabandė susisiekti su jaunuoju šalies talentu, tačiau ilgai derintas interviu neįvyko. O būtent tai ir byloja apie tikrą, nors ir labai jauno žmogaus, profesionalumą.
Pasiūlymų kalbėtis su žiniasklaida jis sulaukia nemažai, tačiau nuo pat jaunų dienų stengiasi nuo to atsiriboti – mat nejaučiant gali išsiblaškyti mintys, o tai gali atsiliepti darbui.
Apie tokį jauno krepšininko požiūrį tv3.lt patvirtino ir pats Š. Marčiulionis, sutikęs pasidalinti mintimis apie staigiai krepšinio pasaulyje augantį sūnų.
„Augustas kiek įmanoma atsiprašo nuo interviu ir pokalbių, nes nori atsiduoti tik darbui, nenori blaškyti savo minčių. Jam skambinėja ir lietuviai, ir iš kitur, bet dažnai kalbėti jis nenori. Puikiai jį suprantu ir šiuo klausimu palaikau“, – tv3.lt sakė Š. Marčiulionis.
Plačiau apie A. Marčiulionį Š. Marčiulionio akimis – interviu:
Augustas ką tik debiutavo vyrų krepšinyje, LKL čempionate. Koks tai jausmas jums, kaip buvusiam profesionalui ir, visų pirma, kaip tėvui?
Man tai paprasčiausiai yra įdomu. Be abejo įdomu. Pirmieji žingsniai vyrų krepšinyje yra nemaža atsakomybė. Jaučiu savotišką jaudulį, tą jaučia ir Augustas, bet tai yra procesas, tai yra žmogiška.
Krepšinyje turėti tokią skambą pavardę yra privalumas, ar papildomas spaudimas?
Augustas turi pakankamai storą skūrą. Manau, kad jis nėra labai jautrus tiems dalykams. Aišku, kažkiek viduje turėjo jausti tą atsakomybę, ypač vėlesniais laikais, pavyzdžiui, būdamas 15-17 metų. Kai buvo mažesnis, jis nelabai dar suprato tą krepšinio istoriją, nelabai žinojo, kad tėtis daug žaidė. Vėliau viskas išsivystė savaime, jo niekur varyti tikrai nereikėjo, nereikėjo versti žaisti krepšinį, šito sporto niekas jam, kaip sakant, negrūdo. Aš jam stipriai linkiu sėkmės, visada.
Ar galima jus vadinti pirmuoju Augusto treneriu?
Čia gal labiau tenise taip būna. Visada tėvas treniruoja sūnų. Ne, iš tiesų jis turėjo gana gerus trenerius, turėjo galimybę daug žaisti. Aš būdavau šone, kartais patardavau tam tikrus dalykus, norėjau, kad jis vystytųsi visapusiškai. Reikia, kad žaidėjas tobulėtų visomis žaidimo kryptimis. Gal kažkas yra ne taip, kaip aš įsivaizdavau, bet tobulėti laiko dar tikrai yra. Augustas turi tam tikrų spragų, bet svarbiausia, kad turėtų ir noro tobulėti. Visko yra išmokstama.
Sakote, kad spragų tikrai yra. O kas jūsų akimis Augusto žaidime yra geriausia?
Girti tikrai nenoriu, bet du dalykai, kuriais gali tikrai pasitikėti, tai kamuolio persivarymas ir sprendimai su kamuoliu – jis toks krepšininkas, kuriam smagiau atlikti perdavimą, nei pelnyti taškus. Tai geras įžaidėjo bruožas. Jis ieško komandos draugų, o kai randa, tai matome ir gerus rezultatus.
Jei lygintume du Marčiulionius. Jus ir Augustą. Kuo tai panašūs krepšininkai?
Krepšinis vis keičiasi, jo dinamika, greitis, specifika... Mes esame skirtingi žaidėjai, skirtingų laikų žaidėjai, todėl palyginti nelabai yra ką.
Augustas, kaip ir jūs, auga Vilniaus komandose. Turbūt pasirinkimų buvo ir daugiau. Ar tokie sprendimai gimsta šeimoje?
Manau, kad būnant „Ryto“ sistemoje, žaidžiant „Perlo“ komandoje, gaunat daug minučių ir pasitikėjimo visos jaunystės metu, yra normalus žingsnis prisijungti prie pagrindinės komandos. Bandai komandai padėti, įnešti naujos energijos, naujų sprendimų. Toks karjeros tęstinumas yra natūralus ir teisingas.
Prisiminkite save 18-metį. Tas išaugęs dėmesys, gerbėjai, viešumas – ko svarbiausia būnant tokio amžiaus nepamesti savo galvoje?
Stengiuosi jį palaikyti ant žemės, kad vaikščiotų žemės paviršiumi. Jis pakankamai ir pats vaikšto ant žemės, bet aš padedu jam nesureikšminti to kylančio dėmesio. Viskas krepšinyje yra sezoniška – dažnai tai būna laikina. Darbas turi būti pirmoje vietoje, kiti dalykai – antroje eilėje. Matydamas Augusto darbo etiką, galiu pasakyti, kad jis dirba tikrai sau, dirba tam, kad komandai atneštų naudos, o ne tam, kad gautų daugiau „Like“ paspaudimų ar daugiau mergaičių. Man tai labai patinka.
Skamba, lyg krepšininku būti tikrai nėra lengva...
Šiaip tai sunku. Mūsų laikais tiek daug dėmesio nebūdavo. Dabar jei esi krepšininkas, esi praktiškai nuogas – esi prieinamas, paliečiamas, pažeidžiamas, jeigu kažkam reikia. Be abejo, tai yra sunku. Manau, dabartinis jaunimas yra labiau pasikaustęs ir geriau supranta, kaip veikia šie laikai. Kai aš buvau krepšininkas, mes patys to viešumo tarsi ieškodavome, sulaukdavome dėmesio tik tada, kai išeidavome į mases. O dabar net iš namų neišėjęs gali būti visų, kiek kam tavęs reikia.
Bandėme susisiekti su Augustu, bet interviu duoti jis nesutiko. Būtent apie tai ir sakote?
Augustas kiek įmanoma atsiprašo nuo interviu ir pokalbių, nes nori atsiduoti tik darbui, nenori blaškyti savo minčių. Jam skambinėja ir lietuviai, ir iš kitur, bet dažnai kalbėti jis nenori. Puikiai jį suprantu ir šiuo klausimu palaikau.
Daug vaikų svajoja apie NBA. Apie ką svajoja Augustas, turintis kuo tikriausią pavyzdį savo šeimoje?
Aš į JAV išvažiavau būdamas 25 metų, sakyčiau, senis. Bet tie pirmieji metai paliko ypatingus prisiminimus – universitetų krepšinis, ta atmosfera, ažiotažas, siautulingi laikai. Būčiau ne tėvas, jei nenorėčiau, kad mano sūnus nepajaustų to JAV studentų krepšinio. Bet tai yra tik mano nuomonė, o kaip bus, matysime. Tiesą sakant, su Augustu sprendimus dažnai priimame kartu – po kiekvieno naujo etapo pasitariame, kas ir kur būtų logiškiau. Jį patį labiau žavi Europos krepšinis, kuriame daugiau taktikos ir svarbių, atsakingų sprendimų. Prognozuoti nėra ką, nes krepšininkas tokia profesija, kurioje viskas gali pasikeisti per pusmetį, kartais ir kelis mėnesius.
