Prieš daugiau nei dešimtmetį M. Šernius buvo rinktinės skautu ir darbavosi kraštiečio Kęstučio Kemzūros suburtoje kovingoje rinktinėje, kuri iš pasaulio čempionato Turkijoje daug kam netikėtai parvežė bronzos medalius.
Prieš pakeldamas sparnus į užsienį 2020-2021 m. sezone M. Šernius treniravo Prienų „Cbet“ ekipą ir trisdešimt septynių Lietuvos sporto žurnalistų bei sporto komentatorių buvo išrinktas geriausiu to sezono LKL treneriu.
„Buvo tikrai netikėtas kvietimas, kažkur giliai giliai savyje norėjau tai pabandyti grįžti į rinktinę. Visą laiką dirbdamas ir moterų rinktinėje jaučiau pareigą padėti Lietuvos krepšiniui, o santykis su Rimu toks, kad esame tik kolegos.
Tiek kiek susitikdavome per rungtynes kitoje barikadų pusėje, draugiškose kažkada žaidėme, persimesdavome vienu dviem žodžiais apie žaidėjus, kuriuos esu treniravęs, tad turėjome labai minimalų santykį su Rimu ir tas skambutis buvo pakankamai netikėtas“, – teigė prie nacionalinės komandos lapkričio mėnesį vyksiančiame FIBA lange prisijungsiantis šilutiškis.
Pastaruosius du sezonus M. Šernius sėkmingai darbavosi sparčiai kilusiame Ukrainos klube Slabožanskės „Prometey“, kur buvo vyriausiojo trenerio Roneno Ginzburgo asistentu ir netgi turėjo galimybę pakliūti į Eurolygą.
Europos taurėje į atkrintamąsias patekdavęs klubas visoje lygoje garsėjo savo demonstruojamu uraganiniu puolimu.
Gal sutapimas, tačiau ir šiųmetė Jonavos „Cbet“ žaidžia greitą krepšinį ir pagal vidutiniškai pelnomus taškus „Betsafe-LKL“ pirmenybėse jo auklėtiniai užimą antrą vietą visoje lygoje (91,2 tšk.), atsilikdama tik nuo Klaipėdos „Neptūno“ (94,2 tšk.).
Panašia stilistika puolime pasižymi ir R. Kurtinaičio treniruojamos komandos, kur krepšininkams nėra draudžiama atakuoti iš toli greitajame puolime, jei tam yra tinkama proga.
„Kiekvienas turi savo filosofiją, Rimas irgi turi savo. Rinktinei „languose“ tik surinkus žaidėjus bus labai sunku įdiegti savo filosofiją ir aš manau, kad mane Rimas labiau pasirinko tam, kad aš jam padėčiau analizuoti varžovus, ieškoti informacijos, skambinti treneriams, nes žaidimo braižą Rimas turi, jis yra daug metų treneris ir čia labai nepakeisi to braižo. Labiau tai bus kažkokie patarimai rungtynių metu, tai aš matau, kad ten būsiu labiausiai reikalingas, – apie savo rolę rinktinėje ir panašumus su R. Kurtinaičiu svarstė M. Šernius. – Pas Kemzūrą buvau grynai skautas, atsakingas už varžybų analizę, video karpymą, kas yra pats juodžiausias darbas, tai dabar rinktinėje manau bus kiti žmonės, vadinamieji juodadarbiai, kurie naktimis nemiega, karpo vaizdo medžiagą. Aišku aš viską tą praėjęs pats ir taip pat tą galiu daryti. Bet kaip ir kariuomenėje kyla laipsniai, taip ir čia tikiuosi, kad jau galėsiu daugiau prieiti ir prie taktinių dalykų daugiau“.
M. Šernius neslepia, kad į galimybę dirbti rinktinėje žiūri ir per asmeninio augimo prizmę, o daugiau apie savo trenerio patirtį ir naujai suformuotą trenerių štabą skaitykite žemiau esančiame interviu.
Treneri, ko pasisėmėte iš ankstesnių darbo patirčių su krepšinio rinktinėmis – tiek vyrų, tiek moterų?
Kiekvienas čempionatas skirtingu laiku, iš pradžių buvo 2011 metai, paskui 2015 metai, kiekvienas laikmetis turi savo tendencijas ir sekti jas, būti pulse visą laiką kažką tau duoda.
Duoda galimybę kaip treneriui kažką pasiimti, pasitikrinti save, atsiranda vėl kažkokie nauji ryšiai, kas krepšinyje yra labai svarbu. Turi turėti ryšių kam pasiskambinti, žinoti, kur gauti geros, patikimos informacijos, nes krepšinį per televizorių mato žiūrovai, bet tas gyvenimas už krepšinio, tas burbulas labai didelis. Nes žmonės tą krepšinį mato tik per skylutę, per kurią tas burbulas įpučiamas.
Kalbėjo ir apie klubą, ir L. KLeizą
Kokios yra trys Lietuvos krepšinio treneriai, Jūsų mokytojai, kurie suformavo Jus kaip trenerį?
Tai pats pirmas Stepas Kairys Šilutėje. Manau, kad tai 1990-2000 metais būtent Šilutė buvo Lietuvos krepšinio Meka, tų visų naujovių. Tais laikais vėliau teko dirbti ir su Stepo sūnumi. Taip pat Ramūnas Butautas ir Kęstutis Kemzūra būtų tie trys treneriai, kur iš lietuvių man tikrai daugiausiai davė. Aišku, kažką pasiimi ir iš kiekvieno su kuriuo bendrauji ar prieš kurį žaidi.
Kaip pavyksta su LKL vidutinioke Jonavos „Cbet“ būti viena daugiausiai pelnančių taškų komandų visoje lygoje?
Na matote, jeigu aš galėčiau turėti žaidėjus, kurie jau yra užauginti, nušlifuoti, subrendę, tai mano žaidimo taktika būtų turbūt šiek tiek kitokia. Bet kai turi jaunimą alkaną, kuris pasiruošęs griūti, arti aikštelėje, tai negali žaisti tokio pozicinio krepšinio.
Dažnai noriu pamokinti visus žurnalistus, kad nereikia žiūrėti į galutinį rezultatą, kiek yra pelnomų taškų, nes labai svarbus yra kitas dalykas – PPP rodiklis (points per possesion/taškai per vieną ataką). Vadinasi, mes padarome 90 ar 100 atakų per rungtynes, o yra komandų, kurios padaro 60-70. Dažnai klausant žurnalistų girdžiu, kad analizuojama, kiek komanda prasileidžia taškų ir kiek įmeta, bet svarbiausia yra žiūrėti į PPP rodiklį. Normalu, kad tie kurie turi 90-100 atakų per rungtynes, jų bus ir praleidžiamas taškų skaičius didesnis, tiek pelnomų. Su jaunimu taip jau yra ir aš noriu išnaudoti jų energiją.
Krepšinio rinktinės vadovu bus Linas Kleiza. Ar jau teko kalbėti su Linu dėl bendro darbo rinktinėje ir kaip manote, kur Linas duos daugiausiai naudos Lietuvos krepšiniui?
Ne, dar nekalbėjau su Linu, bet su juo esu labai senai pažįstamas. Jis bus tas žmogus, kur duos tonusą manau rūbinėje, vis tiek bus bendravimas su žaidėjais, daryti reikės daug skambučių ir jo laukia visas tas darbas – motyvuoti, suburti komandą.
Ateidamas dirbti į rinktinę turbūt visuomenėje girdėjote keletą teiginių. Vienas jų – kad Lietuvos krepšinis yra dugne, kitas, kad viskas yra gerai, einame geru keliu ir nėra dėl ko panikuoti. Kuriam labiau pritariate pats asmeniškai?
Lietuvos krepšinis yra ten, kur jis yra. Vien tai kad nepapuolėme į olimpiadą turime būti savikritiški, kiekvienas žaidėjas važiuojantis į rinktinę turi turėti dvigubą motyvaciją ir žinoti, kad jis atvažiavęs žaidžia ne tik už save, bet ir už šalies krepšinio ateitį.
Pirmoji varžovė – Š. Makedonija
Taip pat rinktinėje sutiksite Tomą Pačėsą, kuris jokios krepšinio komandos netreniravo jau nuo 2017 metų. Ar manote, kad tai gali turėti įtakos jo darbo kokybei?
Aš manau, kad Rimtas turi patirties ir žino, ko jam reikia šalia asistentu, žino, ką gali gauti iš Tomo ir turbūt to užtenka. Krepšinio pagrindus manau Tomas jau išmoko sporto mokykloje, o vėliau vis tiek žaidė krepšinį, treniravo komandas, sekė įvykius, visą laiką buvo šalia krepšinio. Tai čia manau treneris pasirinko tai, kuom jis pasitiki, ką žino, jog stovės už tavo nugaros.
Koks pirmas įspūdis apie Makedonijos rinktinę, su kuria rinktinė žais du kartus lapkričio mėnesį atrankoje į Europos čempionatą? Galbūt jau esate gavęs ir tiesioginių užduočių?
Taip, aš jau renku informacija apie kiekvieną žaidėją, labai svarbu sužinoti, kas atvyksta, jų sudėtis. Vis dėlto dar išplėstinis sąrašas yra tai reikia labai sekti, kad atvyks ir makedonai yra pavojinga komanda. Jie puikiai sužaidė savo langą, laimėjo prieš lenkus labai užtikrintai, tai pagrinde vyksta informacijos rinkimas ir pateikimas.
Turbūt ruošiatės abejiems scenarijams. Jei makedonai žaistų su Eurolygoje rungtyniaujančiu Nenadu Dimitrijevičiumi ir be jo?
Taip, žinome ir turime informacijos, kad jis jau kalbasi su Milano klubu ir nori turėti šį žaidėją su Lietuva. Taip pat svarsto ir dėl TJ Shortso, kuris žaidžia Eurolygoje ir yra kaip natūralizuotas krepšininkas jų sąrašuose. Yra du natūralizuoti amerikiečiai ir vieną iš jų turės pasirinkti.
Kaip prisimenate 2010 m. rinktinę, su kuria iškovojote pirmą savo medalį pasaulio čempionate Turkijoje? Kokie išlikę prisiminimai?
Toje rinktinėje buvo visi alkani ir dauguma atvyko be kontraktų. Tai tas atsidavimas, šiek tiek sėkmės davė didelį pasitikėjimą rinktinei ir taip ateina rezultatai pasaulio čempionatuose. Daug rinktinių esu pastebėjęs, kad labai svarbu, jog atvažiuotų alkani krepšininkai.
Tuo metu mažai ką galėjau patarti, nes buvo pirmas ir antras asistentai. Galėjau daugiau iš analizės pusės duoti idėjų, parodyti svarbiausius momentus, į ką atkreipti dėmesį treneriui, kur reikia svarbius sprendimus priiminėti. Mano rolė nebuvo išskirtinė, tiesiog dirbau tą juodą darbą.
Tame čempionate neabejotinu lyderiu rinktinės buvo L. Kleiza. Galbūt jį kaip pavyzdį pateikiate ir savo treniruojamų klubų krepšininkams, koks turi būti tikras lyderis?
Tikras lyderis dažniausiai būna tas, kurio statistikos protokole nė nesimato. Lyderis gali būti pelnomais taškais, gali būti, kad išeis penkioms minutėms, kai komandai blogai ir visada girdi jį patariant savo žaidėjams. Įvairiai atsitinka suburiant komandas, o kas liečia Liną, tai tuo metu jis buvo vienas tų, apie kurį buvo pastatytas komandos žaidimas ir sunkiais momentais jis mus traukė tiesiog už ausų.
Ištempė mus prieš ispanus, kur rungtynės jau buvo palaidotos realiai. Taip susiformuoja komandos lyderiai ir komanda pradeda paskui juos sekti. Tuo metu tikrai ne vienas sunkiu momentu sekė paskui Liną. Rūbinėje mažai būdavau, bet vakarienių metų Linas tikrai turėjo žodį toje komandoje.