Vilniaus „Lietuvos rytas“ ketvirtadienį sostinės „Siemens“ arenoje patyrė jau ketvirtąją nesėkmę Eurolygos D grupėje, 67:73 nusileidęs Stambulo „Bešiktaš“ komandai. Portalo Krepsinis.net apžvalgininkas Martynas Pocius pateikia savo pastebėjimus apie minėtas rungtynes.
Greitos atakos. Po „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ tarpusavio priešsezoninių rungtynių dėl naujos Lietuvos padangėje Supertaurės, diskutuodamas su kolegomis, išsakiau nuomonę, kad vilniečių žaidimas turi būti paremtas agresyvia gynyba ir greičiu puolime, nes komanda jauna ir turinti galinti galinčių „užbėgti“ krepšininkų. Pirmoje dvikovos pusėje prieš „Bešiktaš“ aikštelės šeimininkai bėgo, bet tik iki tritaškio, tada ataka buvo stabdoma ir organizuojamas pozicinis puolimas. Ypač su Janiu Blūmu įžaidėjo vaidmenyje. Nedaug vaizdą aikštelėje pasirodžius Nemanjai Nedovičiui. Atsimenu tik vieną pusiau greitą ataką, kurią jaunasis serbas pabandė užbaigti tolimu metimu. Po didžiosios pertraukos bandymų buvo daugiau: įsiminė dvi „puikios“ Vilniaus komandos greitos atakos, kai tiek Dejanas Ivanovas, tiek Renaldas Seibutis metimais iš po krepšio nesugebėjo pataikyti net į lanką, ir tik viena sėkminga, kai, trečiojo ketvirčio pabaigoje pavyko vos per 3 sekundes surengti ataką, kurios smaigalyje atsidūrė Leonas Radoševičius, išprovokavęs varžovo pražangą.
Tuo tarpu turkai nesikuklino ir greitas atakas surengdavo žaibiškai. Verta pastebėti, kad jos buvo atliekamos ne vilniečiams praradus kamuolį, tačiau po to, kai Lietuvos vicečempionai neskubėdavo į gynybą po atlikto metimo į „Bešiktaš“ krepšį. Tokios kontratakos prasidėjo pirmojo kėlinuko pabaigoje ir reguliariai kartojosi per likusius tris kėlinukus. Kur turkų greitojo puolimo paslaptis? Dažniausiai pačiame elementariausiame tokio puolimo elemente, kurį akcentuoja visų krepšinio mokyklų treneriai - pirmajame perdavime. Juo svečiai nuolat užklupdavo vilniečius visiškai nepasiruošusius gynybai, tuo tarpu priešingoje pusėje „Lietuvos ryto“ įžaidėjus atkovotas po savo krepšiu kamuolys pasiekdavo visiškai per vėlai.
Puolime atkovoti kamuoliai. Per pirmuosius du kėlinukus „Lietuvos rytas“ jų sugriebė net 11. Gaila, kad tokias dovanas paversti taškais pavyko vos keletą kartų. Jei bent kas antrą pakartotiną ataką vilniečiai būtų užbaigę taikliu metimu, jų pranašumas nesunkiai galėjo šoktelėti bent iki dviženklio skaičiaus, nes turkų puolimas rungtynių pradžioje buvo absoliučiai prastas. Po didžiosios pertraukos „Bešiktaš“ išvadas padarė ir laisvės po savo krepšiu aikštelės šeimininkams nebesuteikė, o pagerinę taiklumą atitrūko.
Tritaškiai. Šiandien dar kartą įsitikinau, kad tie laikai, kai „Žalgirio“ gerbėjai „Lietuvos rytą“ vadino komanda, mokančia mesti tik tolimus metimus, praėjo. Apie tritaškių svarbą jau rašiau po pirmųjų Eurolygos rungtynių. Sostinės komanda neturi stiprios priekinės linijos, neturi daug krepšininkų, galinčių individualiais reidais sudraskyti varžovų gynybinius įtvirtinimus. Todėl tolimi metimai privalo būti vienu iš pagrindinių ginklų šiame sezone. Su sąlyga, žinoma, kad sudėtyje yra metančių krepšininkų, o tokių tikrai yra. D grupėje „snaiperinių“ komandų nėra, visi „Lietuvos ryto“ varžovai nepatenka į dešimtukus taikliausiųjų. Bet jei grupės lyderės CSKA ir „Regal Barcelona“ gali sau leisti tokią prabangą prastai atakuoti iš toli, nes susikuria progas taškams metimais iš vidurinio nuotolio ar individualiu žaidimu, tai vilniečiai, deja, yra smarkiai riboti.
Darius Maskoliūnas spaudos konferencijoje teigė, kad pirmoje rungtynių pusėje jo vadovaujami krepšininkai visus savo tolimus metimus išmetė laisvi ir, deja, pataikė vos kartą iš 10 bandymų. Atsiminus kad ir Blūmo ar Babrausko tritaškių bandymus iš kokių 8 metrų, galima būtų su treneriu padiskutuoti apie „laisvumo“ apibrėžimą. Kaip ten bebūtų, tritaškių taiklumas po pertraukos parodė, kad rezervų „Lietuvos rytas“ tikrai turi. Žinoma, jei nemėtomos bet kokios bombos iš bet kokios pozicijos kaip legionieriaus iš Latvijos.
Gynyba prieš „du prieš du“. Praėjusio sezono „Žalgirio“ liga persikėlė į Vilnių. Vos tik „Bešiktaš“ krepšininkai imdavosi šio elementariausio ir puolimo derinio, „Lietuvos ryto“ komanda likdavo stebėtojų vaidmenyje. Blūmas, Nedovičius, Babrauskas, Ivanovas ir Radoševičius darė viską, kad turkai neturėtų didesnių problemų atakos užbaigimui. Pasitaikė net toks perdavimas po krepšiu įkertančiam Randalui Falkeriui, kai „Bešiktaš“ gynėjas kamuolį jam tiesiog „užmetė“ per viršų, nes nei vienas „Lietuvos ryto“ krepšininkas nesiteikė gynyboje nusekti paskui varžovų legionierių. Vilniečių laimei, „du prieš du“ buvo naudotas retai, nes vidurio puolėjo pozicijoje Turkijos klubas vakar nerado tai mėgstančių daryti krepšininkų, o statyti užtvaras dažniausiai patikėdavo vos 201 cm ūgio jau minėtam Falkeriui.
„Lietuvos rytos“ aukštaūgiai puolime. Pirmajame kėlinuke kamuolys buvo dukart idealiai įvestas Ivanovui į tokias puikias pozicijas, kad net bulgaras sugebėjo lengvai surinkti garantuotus taškus. Antrajame kėlinuke tris iš eilės atakas užbaigė Predragas Samardžiskis, privertęs „Bešiktaš“ vyr. trenerį Ermaną Kunterį iš žaidimo išimti kur kas žemesnį Falkerį, o į kovą mesti Barį Herseką. Antroje rungtynių pusėje protingo žaidimo per aukštaūgius, kurį, pasirodo, Vilniaus klubas gali žaisti, kažkodėl nebematėme.
Ivanovas tradiciškai nesėkmingai bandė perlaužti varžovų „rankų miškus“, Radoševičius bijojo priartėti prie krepšio arčiau nei 3 metrų atstumu ir vos kartą pabandė išnaudoti savo ūgio ir greičio pranašumą, Samardžiskis tapo tokiu pat pastebimu, kaip Lietuvos futbolo rinktinės įvarčiai šiame atrankos į Pasaulio futbolo čempionatą cikle ir tik Katelynas žaidė kažkiek efektyvesnį krepšinį. Kalbant skaičiais, iki pertraukos „Lietuvos ryto“ aukštaūgiai pelnė beveik pusę komandos taškų – 16, per likusius du kėlinukus – vos 7.
