Atėjus laisvai dienai Dakare „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komandos mechanikai turi aiškų planą – „Toyota Hilux“ bolidui perrinkti greičių dėžę, pakeisti sankabą ir stabdžių trinkeles, transmisijos tepalus, oro ir benzino filtrus, patikrinti amortizatorius, važiuoklę ir suremontuoti vairo mechanizmą. Savo sąrašą turi ir Benediktas Vanagas – „susiremontuoti“ lūžusį riešą.
Istoriją, kaip B. Vanagas susilaužė riešą, tikriausiai jau žino visi. Sugedus vairo stiprintuvui automobilio valdymas tapo beveik neįmanomas, o vairas labai kietas. B. Vanagui atsitrenkus į kopos šlaitą, vairas savo jėga sulaužė tarp jo stipinų pakliuvusią lenktynininko ranką.
„Istorija kartojasi“, – praėjusių metų nuotykius Dakare prisiminė B. Vanagas.
Tąkart, keičiant ratą, automobilis užgriuvo ant B. Vanago rankos ir sužeidė vieną rankos pirštą.
Visgi, šiemet lūžis pasitaikė „švarus“. Kaulo skeveldrų nebuvo ir B. Vanagas, dar prieš išeidamas pasitikrinti pas gydytojus, buvo tikras – startuos.
„Žmonės sulaužytomis kojomis vaikšto, o aš negaliu nevažiuoti“, – sakė B. Vanagas.
Medikai į lenktynininko planus žiūrėjo skeptiškai. Riešą įstatė į įtvarą ir davė didelę saują vaistų. Sakė, kad skaudės beprotiškai.
Nepaisant to, komandos stovykloje optimizmo netrūko. Ar tai dėl artėjančio laisvadienio, ar dėl pašonėje teliuškuojančio Ramiojo vandenyno, bet nei juoko, nei šypsenų netrūko, o B. Vanagas nenutilo komandai pasakodamas apie įdomią ir neįprastą Boliviją.
„Ten kaip vesternuose tik be arklių. Ir namai iš molio plytų atrodo skurdesni“, – per vakarienę komandai pasakojo lenktynininkas.
O komanda tikrai norėjo išvysti Boliviją, bet progos nepasitaikė. Į šalį, kad nebūtų kontrabanda vežamų atsarginių dalių, buvo įleisti tik 8 žurnalistų ekipažai, kuriuos parinko organizatoriai. Lietuviams vietos juose organizatoriai nerado. Bolivijoje buvo surengtas maratono etapas ir lenktynininkai turėjo naktį praleisti be savo inžinierių kareivinėse.
„Stebėtina, bet niekas ten neknarkė. Tu vienas, Carlos, knarki ir galvoji, kad visi taip miega“, – juokėsi B. Vanagas.
Bolivija, nepaisant turtingų naftos ir dujų išteklių, yra viena skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių. Du trečdaliai jos gyventojų gyvena skurde. Dirbamos žemės kalnų šalyje nedaug, o korupcijos draskomoje šalyje didelė dalis gyventojų pragyvena iš nelegalaus kokainmedžių auginimo.
Visgi, B. Vanagui šalis paliko neišdildomą įspūdį.
„Pamenat B grupės laikus? Aš buvau matęs kaip tai atrodo, bet niekada nesu važiavęs. Tu važiuoji į žmonių jūrą ir tik keliolika metrų iki tavęs ji pradeda skirtis ir atveria kelią. Už tavęs ji vėl užsiveria ir žiūri į tolstantį“, – pasakojo lenktynininkas.
B grupė — pasaulio ralio čempionato WRC pirmtakė. Varžybos pradėtos rengti 1982 metais ir į automobilių sporto istoriją įrašė vienus gražiausių puslapių.
Velniškai lengvi, labai greit ir galingi, amą atimantys automobiliai traukė tūkstančius žiūrovų, kurie, pamiršęs saugumo jausmą, išsirikiuodavo trasoje ir pasitraukdavo tik paskutinę akimirką iki atvažiuojant automobiliui.
Tai nebuvo vienintelė nauja lenktynininko patirtis. 3650 metrų aukštyje driekiasi įspūdinga vieta – Ujumio druskos lyguma.
„Valandą važiavau nuspaudęs greičio pedalą iki dugno. To neteko niekada daryti“, – sakė B. Vanagas.
Išdžiuvęs priešistorinis ežeras yra visos Bolivijos pasididžiavimas. Skaičiuojama, kad jame yra 10 milijardų tonų druskos atsargų ir maždaug pusę pasaulinių elektronikoje ir baterijose naudojamų ličio atsargų – 10 mln. t.
Bolivijos valdžia ne pirmus metus bando prisišaukti Dakarą į savo kraštus. Praėjusiais metais etapą šioje šalyje turėjo motociklininkai ir keturratininkai. Egzaminą šalis išlaikė ir gali būti, kad šalį lenktynininkai aplankys dar ne kartą.
Dakaro organizatoriai ir lenktynininkai nori judėti į priekį. Argentinoje ir Čilėje kopos ir dykumos tampa pažįstamos, tad visi bendrai trokšta nepažintų žemių – Bolivijos ir Kolumbijos.
