Prie rugsėjo mėnesį prasidėjusio 2020-2021 m. „Betsafe-LKL“ sezono starto linijos išsirikiavo 73 nauji krepšininkai. Vienintelis Klaipėdos „Neptūnas“ šiemet savo komandoje neturi nė vieno žaidėjo iš užsienio – likę devyni lygos klubai sirgaliams pristatė bent po kelis naujus legionierius. Kiekvienas jų į Lietuvą atsivežė ir savo individualias bei spalvingas karjeros istorijas.
Vieni legionieriai jau spėjo pakeisti klubus, tačiau didžioji dalis tik dar labiau pripranta prie lietuviško krepšinio ir dar stipriau įsitvirtina savo komandose.
Vienas naudingiausių ir ryškiausių šio sezono krepšininkų iš užsienio nutūpė Prienuose.
Kuklus, bet aikštelėje kaip reikiant pasiaučiantis Marquisas Jurellas Wrightas dabar daugiau nei dvigubai viršija lygos pelnomų taškų ir naudingumo vidurkius, trigubai dažniau nei bendras vidurkis atlieka rezultatyvius perdavimus ir yra žmogus, nuo kurio sėkmės dažnu atveju priklauso ir „Cbet“ komandos pasirodymas.
25 metų 183 cm gynėjas iš JAV per 12 sužaistų sezono rungtynių fiksavo 17,9 taško ir 5,7 rezultatyvaus perdavimo vidurkius.
Ir nors krepšininkas prieš atvykdamas į Lietuvą apie ją žinojo labai nedaug (tik tai, kad čia kažkada žaidė broliai Ballai – aut.), dabar, įsibėgėjus sezonui, jis tvirtai tikina, kad tai jo paties karjerai buvo itin svarbus ir sėkmingas sprendimas.
„Žinojau tik tiek, kad tai yra žingsnis į priekį. Tiesa, vėliau pradėjau domėtis Lietuva ir Prienais, tai ilgai netrukau kol sužinojau, kad Prienuose žaidė broliai Ballai. Žinojau, kad čia neblogas krepšinis. Tai man buvo tarsi postūmis į priekį, pagalvojau, kad jei broliai čia žaidė, tai turbūt ne šiaip sau“, – kalbėdamas su LKL.lt šyptelėjo krepšininkas.
M. Wrigthas nėra įpratęs dalinti interviu – iki šiol jis žaidė tik JAV koledžuose, o legionieriaus karjerą pradėjo Vengrijoje. Tiesa, patirtis Vengrijoje, kaip sako pats krepšininkas, buvo neeilinė ir galbūt būtent ji leido atsidurti šalyje, kurioje žmonės gyvena krepšiniu – Lietuvoje.
Plačiau apie M. Wrighto karjerą, sunkų persikėlimą iš JAV į Europą ir kitokią pažintį su Lietuva – interviu:
– Visų pirma, kaip dabar, karantino metu, bėga jūsų dienos Prienuose?
– Viskas neblogai. Aišku, tai yra visiškai kitokia patirtis – tiesiog sėdžiu namuose, būnu čia su šeima ir tiek. Bet tiesiog stengiuosi susikoncentruoti ties krepšiniu, stengiuosi išlaikyti gerą formą tiek fiziškai, tiek emociškai. Kol kas viskas klostosi neblogai. O Prienų ir Lietuvos daug pažinti nespėjau, turbūt suprantate, dėl kokių priežasčių.
– Jūsų legionieriaus karjera prasidėjo Vengrijoje. Kaip 22 metų amerikietis atsiduria šalyje, kurioje krepšinis toli gražu nėra populiariausia sporto šaka?
– Palikau koledžą, ieškojau, kur tęsti savo karjerą. Vengrija tuo metu buvo vienas iš geriausių pasiūlymų. Pasitarėme su agentu, jis sakė, kad čia būtų gerai pradėti savo legionieriaus karjerą. Ta komanda žaidė Europos taurėje, žaidė Adrijos lygoje ir dar vietiniame čempionate – tai buvo trys skirtingos lygos, kur galėjau išbandyti savo jėgas. Ta patirtis tikrai buvo nebloga.
– O kaip vyko jūsų adaptacija Europoje? Juk turbūt nebuvo lengva viską palikti?
– Tai buvo labai, labai sunku. Palikau JAV daugybę žmonių, palikau ten beveik viską. Bet aš turėjau pasirinkti. Jei atvirai, tai tiesiog turėjau susidėti savo reikalingiausius daiktus ir palikti namus. Sunkiausia buvo tiesiog išvykti, palikti šeimą. Nesimačiau su šeima dešimt mėnesių – nė karto per šį laikotarpį nesusitikome. Kai mokiausi koledže, tai irgi buvo toli nuo namų, bet tai nebuvo taip sunku, nes panorėjęs pabūti su šeima po 6-7 valandų kelionės jau būdavau namie. Išvykti į užsienį, į Europą, yra visai kas kita. Tai sunkiau, tai daugiau, tai tiesiog kitaip.
O ką prieš atvykdamas į Lietuvą žinojote apie šį šalį? Kodėl nusprendėte čia žaisti?
Tiesą sakant, žinojau nedaug. Mano agentas sakė, kad tai gera lyga, kad tai yra vieta, kuri gerai paveiks mano karjerą. Žinojau tik tiek, kad tai yra žingsnis į priekį. Tiesa, vėliau pradėjau domėtis Lietuva ir Prienais, tai ilgai netrukau kol sužinojau, kad Prienuose žaidė broliai Ballai. Tai man buvo tarsi postūmis į priekį, pagalvojau, kad jei broliai čia žaidė, tai turbūt ne šiaip sau.
Sezonas jau įsibėgėjo. Kokį įspūdį susidarėte apie krepšinį būtent čia?
– Tai tikrai stipri lyga, jaučiu, kaip tobulėju. Sezonas dar tik įsibėgėja, bet spėjau pamatyti nemažai – kaip komanda, mes išgyvename gana banguotą sezoną, aišku, pastovumo neprideda visa koronaviruso situacija. Bet vertinant bendrai, tai yra geras turnyras, gera patirtis.
O galima „Betsafe-LKL“ čempionatą vadinti stipriausiu, kokiame jums teko žaisti?
Priklauso, kaip pažiūrėsi. Vengrijoje žaidžiau labiau patyrusioje komandoje, varžiausi Europos taurėje, Adrijos lygoje. Čia žaidžiu tik vietiniame čempionate, tai natūralu, kad ta patirtis Vengrijoje buvo labai svarbi ir davė man daug, vien kalbant apie tarptautinio krepšinio supratimą. Bet ir čia, Lietuvoje, tikrai yra su kuo pasivaržyti, čia daug gerų komandų. Viskas priklauso nuo to, kokioje komandoje esi pats.
Prisiminkime jūsų įspūdingą metimą į Kauno „Žalgirio“ krepšį. Bendrai prieš čempionus surinkote 19 taškų – ką tai parodo apie jus?
Visada savimi pasitikiu. Man nesvarbu, prieš ką žaidžiu, tiesiog stengiuosi atiduoti visą save. Jei varžovas stipresnis, tai noriu žaisti jo lygiu. Jei silpnesnis, tai noriu parodyti, ką galiu geriausiai.
Ar bendrai įsiminė tos rungtynės prieš „Žalgirį“, pasibaigusios pralaimėjimu 100:103?
Tai tikrai labai stipri komanda. Žaisdamas prieš juos ir jautiesi, kaip žaisdamas prieš stiprią Eurolygos komandą. Tai geras jausmas. Žaisime tarpusavyje dar ne kartą, tai džiugu, kad čia gali įgauti ir tokios patirties. Bet svarbiausia, kad pasiektume pergales. Be pergalių iš esmės nėra ko džiaugtis, čia juk krepšinis, čia norime laimėti.
O kaip savo karjerą įsivaizduojate po kelerių metų? Kas būtų svajonės išsipildymas?
Mano svajonė vienareikšmiškai yra NBA. Bet jei nepavyks, tai svajoju žaisti Eurolygoje. Arba bent G lygoje, bent ten gauti šansą. Tikiuosi, kad per savo karjerą dar spėsiu sužaisti užsienyje, tokiose šalyse kaip Italija ar Ispanija. Svarbiausia, kad progresuočiau, svarbiausia, kad tobulėčiau ir žinočiau, kad galiu dar daugiau.
Artėja gražiausios metų šventės. Ko palinkėtumėte sau ir komandai?
Sau palinkėčiau daugiau laiko su šeima, visiems palinkėčiau sveikatos, o komandai – pergalių. Ir ramybės per pačias šventes.
