Jo auklėtinės vakar pirmą kartą tapo Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempionėmis. Tapo sensacingai. Reguliariajame sezone „Hoptrans-Sirenos“ užėmė tik ketvirtąją vietą ir smarkiai atsiliko nuo pirmųjų trijų ekipų. Kauno rajono komanda pirmajame etape iškovojo vos 12 pergalių per 24 rungtynes, „Utena“ laimėjo 22 kartus, „Sūduva“ – 21.
Tačiau lemiamose dvikovose Kauno rajono komanda oponentėms davė į kaulus – pusfinalyje 2:1 laimėjo seriją pernykštę čempionę „Uteną“, kurią treniruoja buvęs Rusijos rinktinės strategas Alfredas Vainauskas, o finale 3:1 nugalėjo Lietuvos nacionalinės komandos vairininko Rimvydo Samulėno diriguojamą Marijampolės „Sūduvą“. Ketvirtajame serijos mače „Hoptrans-Sirenos“ priešininkėms leido pelnyti tik 39 taškus, o pačios įmetė 58.
Kaip šventėte pergalę?
Mūsų rėmėjai suorganizavo vakarienę viename Kauno restoranų. Paskui dar šventėme ir kitose vietose. Linksmybės baigėsi po penktos valandos ryto. Merginos buvo vertos, kad atšvestų.
Kokie svarbiausi faktoriai lėmė jūsų sėkmę?
Pirmiausia didžiulis merginų noras ir kovingumas. Mes nugalėjome, nors mūsų meistriškumas nebuvo didesnis nei pagrindinių varžovių. Mūsiškių veiksmuose jautėsi lengvumas, jos neturėjo ko prarasti, nes nebuvo laikytos favoritėmis. LKF taurės varžybose lygiai kovojome su „Utena“. Merginos tada pajuto didelį pasitikėjimą savo jėgomis.
Mums svarbiausiu momentu pavyko pasiekti sportinės formos viršūnę. Atlikome tyrimus su fizinio rengimo treneriu ir pasistengėme, kad komanda būtų geriausiai pasirengusi prieš lemiamas kovas. Ilgos penkių valandų treniruotės nieko gero neduoda. Kaip sakė amžiną atilsį Aleksas Stanislovaitis, geriausias profesionalių sportininkų draugas – poilsis. Mūsų žaidimo kreivė taip pat šovė į viršų. Merginos buvo šviežios, nejuto didelio nuovargio. Jos labai gerai gynėsi. Finale truputį pakeičiau kai kuriuos derinius
Galbūt reguliariojo sezono pabaigoje jau pradėjote taupyti jėgas?
Nesitaupėme, bet žaidėme savo malonumui, šlifavome derinius, eksperimentavome, nes jau nebegalėjome nei pakilti iš ketvirtosios vietos, nei nukristi.
Koks buvo jūsų klubo biudžeto dydis?
Aš tiksliai nežinau. Tik galiu pasakyti, kad „Utena“, „Sūduva“ disponavo kur kas didesniais pinigais, netgi Vilniaus „Kibirkšties“ biudžetas buvo solidesnis. Žinau, kad vien sostinės savivaldybė vilnietėms skyrė 170 tūkst. eurų. Mums Kauno rajono valdžia davė 70 ar 80 tūkst. Todėl natūralu, kad marijampolietės ir uteniškės turėjo geresnę sudėtį nei mes. Man popieriuje pajėgiausia atrodė „Sūduva“.
Ar jūs pats galite pragyventi iš trenerio algos?
Man pakanka, kitų darbų neieškau.
Ar ir kitą sezoną liksite Kauno rajono klube?
Nežinau, dar anksti apie tai kalbėti, bet aš esu sėslus žmogus. Vilniaus „Sakalų“ vyrų komandoje išdirbau 15 metų.
Gal norite grįžti į vyrų krepšinį?
Aš ir į kosmosą noriu, bet kas iš to. Žinoma, vyrų krepšinyje daugiau azarto ir dinamikos.
Buvęs Lietuvos moterų rinktinės treneris Algirdas Paulauskas po to, kai R. Samulėno vadovaujama mūsų nacionalinė moterų komanda patyrė fiasko ir nepateko į Europos čempinonatą, pareiškė, jog šis strategas netinkamas vadovauti rinktinei ir į šias pareigas siūlė jus arba A. Vainauską. Ką apie tai manote?
Aš į tai nereaguoju ir nenoriu veltis į tokias diskusijas. Tegul sprendžia federacija, ten sėsi protingi žmonės. Šalkaus žodžiai į dangų neina. Aš nenoriu dalyvauti tose nesąmonėse. Gal kažkada apie tai knygą parašysiu, o dabar galiu pasakyti tik tiek, kad blogai, jog rinktinė nepateko į Europos čempionatą ir ilgam iškrito iš didelių tarptautinių varžybų. Bus sunkiau tobulėti jaunoms talentingoms žaidėjoms, jos gali nematyti stimulo daug dirbti. Gaila, jei jos išvyks rungtyniauti į Zimbabvę, Norvegiją ar septintą Ispanijos lygą. Nejaugi Samulėnas blogas treneris?! Jis su “Sūduva“ laimėjo LKF ir Baltijos lygos taures, o LMKL varžybose pritrūko tik vieno žingsnio iki aukso. Gal kai kas nori jo skalpo, bet visi treneriai patiria nesėkmių.
Garsėjate kaip emocingas strategas. Ar dažnai aprėkiate avo auklėtines?
Visko pasitaiko, reikia kartais šaukti ir moterų krepšinyje, tačiau jų negalima įžeisti, riebiau nusikeikti. Kai aprėkiu, kai kurios merginos pravirksta, tada tenka atsiprašyti. Tos mano emocijos juk ne iš blogos valios. Kartą merginoms pasakiau, kad nebekelsiu balso niekada, bet tada jos pasakė, kad taip negerai, reikia kartais šaukti, nes kitaip aikštėje jos bus apsnūdusios.
