R. Verbavičius pastebėjo, kad dėl medalių reikia ilgai ir sunkiai dirbti, o kai galiausiai pasieki aukštą rezultatą, šlovė trunka labai trumpai, ir netrukus tenka vėl pasiraitoti rankoves iš naujo.
Vis dėlto, dabar pagrindinį savo dėmesį jis skiria rutulio stūmimui. Būtent šios rungties varžybose jis svajoja dalyvauti ir 2020 metų Tokijo parolimpinėse žaidynėse.
O dirba Ramūnas labai sunkiai – kasdien treniruojasi po du kartus. Rytais kartu su treneriu tobulina techninius rutulio stūmimo įgūdžius, o vakarais treniruoklių salėje tvirtina raumenis ir stiprina silpniausias savo kūno vietas.
Darbą paaukojo dėl sporto
Pašėlęs sportininko režimas privertė kaunietį atsisakyti vieno iš didžiausių savo gyvenimo malonumų – darbo.
„Buvau priverstas atsisakyti mėgstamo darbo, nes jis man trukdė sportuoti. Tiesiog negaliu nustoti treniruotis, kai matau, kad mano rezultatai tolygiai auga ir gerėja. Turiu nedaug laiko kaip įmanoma geriau susidraugauti su rutulio stūmimo rungtimi, todėl privalėjau kažko atsisakyti“,- pasakojo atletas.
R. Verbavičius rutulio stūmimo sektoriuje tikisi sužibėti jau kitų metų rudenį Jungtiniuose Arabų Emyratuose vyksiančiame pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate.
Kalbėdamas apie netikėtai užklupusią meilę lengvajai atletikai, sportininkas pripažįsta, kad šiek tiek per vėlai pajuto susidomėjimą šia sporto šaka.
Galbūt Ramūnas taip ir nebūtų iš arčiau pažinęs lengvosios atletikos, jei ne skaudi istorija, nutikusi 2009 metų pabaigoje.
Netikėtai surado naują aistrą
Lemtingą dieną R. Verbavičius sporto klube kėlė 250 kilogramų svorį. Užstrigus įrenginiui, jis nebegalėjo iš jo išsivaduoti. Didžiulis svoris paveikė slankstelį ir jaunas vaikinas neteko judėjimo galimybės.
„Labiausiai padėjo tai, kad kai atsimerkiau po atliktos operacijos, išvydau laimingus artimųjų veidus. Tada man niekas nesakė, kad daugiau niekada negalėsiu vaikščioti. Galbūt todėl per daug nepergyvenau dėl to, kas nutiko. Bandydamas sustiprinti savo kūną, maždaug tris metus po nelaimės lankiau baseiną.
Šiek tiek gailiuosi, kad lengvąja atletika susidomėjau tik prieš penkis metus, galbūt ir rezultatai šiandien jau būtų visai kitokie. Labiausiai gaila, kad mokykloje taip ir neturėjau galimybės pažinti šio sporto. Galbūt ir tų sunkių štangų būčiau nekilnojęs, nes lengvąją atletiką pamilau iš pirmo žvilgsnio“,- prisipažino 32-ejų sportininkas.
Anot Ramūno, štangų kilnojimas anaiptol nėra visiems tinkama veikla. Jis siūlo žmonėms pakankamai įvertinti visas galimas rizikas, prieš pradedant kilnoti sunkius svarmenis.
Štangų kilnojimas jau senokai nebėra didžiausia Ramūno aistra, o ne vienerius metus neįgaliųjų sporto praleidęs kaunietis tvirtina, kad pastaruoju metu susidomėjimas parolimpiniais atletais yra gerokai išaugęs.
„Smagu žinoti, kad vis daugiau Lietuvos žmonių mus atpažįsta, kartu džiaugiasi pergalėmis ir karštai palaiko.
Mums yra labai svarbus žmonių palaikymas. Norisi, kad visi suprastų, kad mes irgi treniruojamės labai sunkiai, ne ką mažiau nei sveikieji, kartais net ir daugiau“,- pasakojo R. Verbavičius.
Lyderis, kokio ir reikėjo
Anot sportininko, situaciją neįgaliųjų sporte labai stipriai pakeitė Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.
„Jau nuo pirmų dienų matėsi, kad Mindaugas idealiai tinka šiam postui. Jis čia atvyko tikrai ne kavą ofise gerti.
Mindaugo užsivedimas, aistra ir darbai nusipelnė pagarbos. Jam tapus prezidentu, neįgaliųjų sportas pakilo į dar neregėtas aukštumas ir labai panašu, kad tai tik pradžia“,- parolimpinį čempioną gyrė R. Verbavičius.
Būtent M. Bilius buvo vienas iš tų, kuris supažindino Ramūną su lengvąja atletika, ir nuo to laiko sportininkas negali atitraukti nuo jos akių.
Beribis sportininko užsivedimas leidžia tikėtis, kad vaikinas Lietuvai padovanos dar ne vieną medalį.
Nors jo pagrindinė rungtis ir buvo „eliminuota“, tačiau pasaulyje nėra tokios jėgos, kuri atimtų iš lietuvio norą sportuoti ir siekti aukščiausių rezultatų.
Pasauli laikykis, nes kiekvieną dieną Ramūnas rutulį stumia vis toliau!
