Jaunuolio gyvenimas pasikeitė gavus traumą. „Tai buvo rimta kelio trauma. Pasveikęs bandžiau toliau vaikytis futbolininko svajonių, tačiau nebegalėjau ilgai lakstyti, nuolat jausdavau skausmus. Futbolą teko mesti. Buvo apmaudu. Žinoma, „kiemo lygos“ neapleidau“. - šypsojosi Justas.
Netrukus jo gyvenime atsirado parkūras, riedlenčių sportas. „Su parkūru atsisveikinau dėl tos pačios traumos, o riedlente važinėjau porą metų, tačiau ten dažnokai tekdavo kristi ir keltis. Apie save vėl priminė traumuotas kelis, - pasakojo J. Januševičius. - Tada išbandžiau kovos menus, bet supratau, kad mano kelis negali atlaikyti smūgiu į kojas. Galėjau rinktis boksą, tačiau jis manęs neviliojo“.
Nepamirštas futbolas „kiemo lygoje“ suvedė su žmogumi, kuris jam pasiūlė apsilankyti regbio treniruotėse. „Tada tiesiog pagalvojau „Reikės bėgioti kaip futbole, stiprus kontaktas primina kovas, smūgių į kelius neturėtų būti. Pabandysiu!“, - prisiminimais dalinosi Justas. - Patekau į visiškai naujai surinktą komandą, kurioje jaučiausi lyg regbį žaidžiu ne pirmus metus“.
Justas prisimena, kad tuo metu savanaudiškai, bet pagrįstai vienas lakstydavo su kamuoliu ir niekam neperduodavo kamuolio. „Komandai pelnydavau 80-90 proc. taškų. Visada matydavau kitame aikštės gale besitreniruojančią kitą regbio komandą. Jos lygis buvo kur kas aukštesnis – varžybų metu ji mus „sausai padarydavo“, - kalbėjo Justas. - Tai buvo Vilniaus regbio akademijos komanda“.
Vaikinas susigundė. „Nuėjau pas juos. Pirmas porą dienų jaučiau piktus žvilgsnius – juk buvau iš priešininkų komandos. Tačiau vėliau jie pradėjo džiaugtis, kad pasirinkau juos. Šioje komandoje aš tobulėjau savo pozicijoje, skaudėdavo kelį, bet kentėjau, nes maniau, kad pagaliau radau sau skirtą sporto šaką, - prisipažino Justas. - Buvau greitas, techniškas, bet nepakankamai stiprus“
Ir tada nutiko tai, kas nutiko – vaikinas apsilankė treniruoklių salėje. „Dar ir dabar pamenu, kaip aš juokingai sportavau. Dar juokingiau pasidaro, kai prisimenu tuometinę savo mitybą: prieš treniruotę prirydavau bulvinių blynų kiek telpa, po treniruotės – grūzdinti koldūnai iš kebabinės, Tikrai juokinga, pamenu, kad žiūrėjau Ronnie Colemano vaizdo siužetus, kuriuose jis sako: „Jei nori būti didelis, turi valgyti kaip didelis“, - nesulaikydamas juoko pasakojo Justas. - Per porą mėnesių priaugau 7 kilogramus, mano tikslas buvo 10 kilogramų“.
Vaikinas lankėsi senoje treniruoklių salėje, kurioje dirbo treneris Vidmantas Malakauskas. „Būtent jis mane išmokino taisyklingai daryti bazinius pratimus, o regbio treneris pastebėjo, kad sustiprėjau fiziškai ir pradėjo mane statyti į kitas pozicijas. Tačiau aš norėjau likti savo pozicijoje ir ten tobulėti. Tą ir dariau, progresavau, tačiau vis dažniau jaučiau norą savo laiką leisti sporto salėje. Žinoma, minties mesti regbį nebuvo“.
Viskas dar kartą apsivertė aukštyn kojomis, kai vaikinas negalėdavo miegoti naktimis dėl skausmo. „Su kiekvienu priaugtu kilogramu jaučiau, kad vis labiau pradeda skaudėti kelį. Pradėjau rečiau vaikščioti į treniruotes, varžybų metu dukart išsinarinau petį, pradėjo skaudėti nugarą. Norėjau viską mesti velniop, tačiau negalėjau, nes galvoje sukosi tik viena mintis – Lietuvos regbio rinktinė, - pasakojo Justas. - Buvo likę pusę metų iki rinktinės stovyklos, per kančias stengiausi tobulėti, tačiau likus mėnesiui viską mečiau“.
Tai nebuvo lengvas sprendimas. „Po treniruočių grįždavau namo ir užsidėjęs kojas ant stalo kentėdavau skausmą. Mamai buvo sunku tai matyti. Ji mane ne vieną kartą buvo pažadinusi naktį, nes raudodavau iš skausmo susiėmęs už kelio. Apleidau regbį ir sporto salę. Po mėnesio nuėjau pas daktarus. Pasakiau, kad trauma yra sena, daktarai nenudžiugino, pasakė, kad teks kentėti, kol užgis. Man griežtai buvo pasakyti pamiršti sportą su svoriais, leido tik bėgioti, daryti lengvus šuoliukus“, - pasakojo Justas.
„Nusprendžiau nusispjauti į tai, ką man pasakė, nes nuo bėgiojimo man dar labiau skaudėjo koją. Grįžau į sporto salę, kurioje tvirtinau kojų raumenis. Neskubėjau, bet supratau, kad noriu būti didelis kultūristas, - juokėsi vaikinas. - Kaip Dorianas Yates'as. Pradėjau domėtis mityba, sporto programomis, pratimų atlikimo technika, - dėstė Justas. - Progresavau gana neblogai pirmus du metus trenerio dėka. Įpusėjus geram progresui kultūrizme suvokiau, kad alkoholis mane tik slegia žemyn, mečiau gerti. Apie ką aš čia? Su regbiu prasidėjo ir mano paauglystės etapas, kai galvoje buvo tik „tūsai“, kiekvieną savaitgalį grįždavau namo paryčiais girtais...“
Įsidrąsinęs sporto salėje Justas pastebėjo, kad kelio skausmai dingo. „Tada nusprendžiau susirasti gerą sporto klubą: buvau viena, kitam, kol draugas Adomas Kapčinskas nenusivežė pažiūrėti kultūrizmo varžybų. Būtent ten užuodžiau grimo kvapą, pamačiau raumenų kalnus, bikini merginas ir žiūrovų palaikymą esantiems ant scenos, - šypsojosi sportininkas. - Nusprendžiau išbandyti savo jėgas varžybose. Kartu su Adomu pradėjome ruoštis. Tada man buvo septyniolika. Adomas tapo mano treneriu, tačiau jam išvažiavus į Daniją buvo ganėtinai sunku ruoštis. Tada prisiminiau trečią vaikiną, kuris tada keliavo su mumis į varžybas. Tai buvo Aidas Grybauskas. Mano pasiruošimas buvo perduotas į jo rankas“.
Ruošdamas Justą varžyboms pats Aidas laikėsi griežto varžybinio režimo. „Tačiau jis man sugebėjo parodyti, kad tai nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti. Sudalyvavau varžybose, kategorijoje iki aštuoniolikos metų buvau antras, kategorijoje iki 23-ų likau ketvirtas. Adomas užkopė laipteliu aukščiau. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – suplanotas laikas valgymams, minutės tikslumu suplanuota diena man padėjo suprasti, kad į viską reikia žiūrėti atsakingai. Kultūrizmas manyje išugdė didžiulę valią“, - teigė Justas.
Paklaustas, kada žiūrovai jį vėl galės pamatyti scenoje, Justas nusišypso: „Tada nenusisekė, bet žadu grįžti į sceną su žymiai geresne forma. Kada? Juk yra sakoma „Dievų keliai nežinomi“.
