Ir anksčiau olimpinėse žaidynėse dirbo nemažai aukšto lygio Lietuvos teisėjų. Pats pirmasis – Antanas Jurgelionis, teisėjavęs 1932 m. Los Andželo vasaros žaidynėse, kuriose dėl ekonominių sunkumų nedalyvavo mūsų sportininkai. Buvęs Lietuvos olimpinio judėjimo vadovas teisėjavo meno varžybose.
Į olimpinę programą meno varžybos nebuvo įtrauktos, bet medaliais apdovanoti penkių kategorijų menininkai, kurių darbai buvo susiję su sportu.
Lietuvos teisėjų bei oficialių sporto šakų federacijų atstovų, dirbusių olimpinėse žaidynėse, rekordininkas – ilgametis Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) teisėjų ir taisyklių komisijos narys Janis Grinbergas, kuris buvo IHF delegatas Miunchene, Monrealyje, Maskvoje, Los Andžele, Seule, Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje. 1980 m. Maskvoje jam buvo patikėtos ir olimpinių rankinio varžybų direktoriaus pareigos.
Šešeriose olimpinėse žaidynėse – Maskvoje, Barselonoje, Atlantoje, Sidnėjuje, Atėnuose ir Pekine – dirbo buvęs ilgametis Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius Zigmantas Raudonius.
Penkeriose olimpinėse žaidynėse – Romoje, Meksike, Miunchene, Monrealyje ir Maskvoje – teisėjavo 1950–1953 ir 1955 m. Lietuvos fechtavimosi špaga čempionas, Helsinkio ir Melburno olimpietis Juozas Ūdras.
Penkeriose olimpinėse žaidynėse – Barselonoje, Atlantoje, Sidnėjuje, Pekine bei Londone – darbavosi ir krepšinio arbitras Romualdas Brazauskas.
Maskvoje, Seule, Barselonoje ir Atlantoje rankinio varžybose teisėjavo Grigorijus Gutermanas.
Trejose žiemos olimpinėse žaidynėse – Vankuveryje, Sočyje ir Pekine – teisėjavo dailiojo čiuožimo atstovė Laima Krauzienė.
Dvejų olimpinių žaidynių vandensvydžio kovoms Maskvoje ir Seule teisėjavo Jonas Vidmantas Čirūnas, o Londone ir Rio de Žaneire – bokso arbitras Kęstutis Bagdanavičius.
Penki Lietuvos atletai olimpinėse žaidynėse dalyvavo ir kaip sportininkai, ir kaip teisėjai. Tai J.Ūdras, Stasys Šaparnis, Danas Pozniakas, E.Krungolcas ir Saulius Binevičius.
Tituluočiausias penkiakovės teisėjas
Pekino olimpinis vicečempionas ir Atėnų olimpietis penkiakovininkas E.Krungolcas tris kartus į olimpines žaidynes atvyko ir kaip varžybų teisėjas. Jis teisėjavo Rio de Žaneire, Tokijuje ir rugojūčio 8 d. pradėjo darbą Paryžiuje.
„Olimpinėse žaidynėse sunkiau buvo pačiam kovoti nei teisėjauti. Slėgė didelė atsakomybė, įtampa, buvo nemigo naktų. Teisėjo darbas gerokai lengvesnis, nors irgi reikalauja didelės atsakomybės. Ne veltui sakoma, kad kuo mažiau matosi teisėjas, tuo jis geresnis“, – mintimis dalijasi E.Krungolcas, kuris teisėjauti pradėjo 2013-aisiais, kai baigė sportininko karjerą.
Siekdamas išsikovoti teisę teisėjauti olimpinėse žaidynėse, patirtį kaupė per pasaulio ir Europos čempionatus, Pasaulio taurės etapus.
„Teisėjavimas – tai mano sportinės karjeros tąsa, dabar iš arčiau matau mėgstamos sporto šakos virtuvę. Šiuolaikinė penkiakovė keičiasi, apie pokyčius turiu savo nuomonę. Dabar mano gyvenime penkiakovės gerokai mažiau, nes per metus tenka teisėjauti tik vienose kitose varžybose.
Kaip ir sportininkams, taip ir teisėjams varžybos labai reikalingos, turime kažką įsidėti į patirties bagažą“, – sako 2006 m. asmeninių varžybų pasaulio čempionas.
Jis puikiai prisimena savo debiutą Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. „Jose jaučiausi pusiau sportininkas, pusiau teisėjas. Buvo baltas pavydas žiūrėti į nugalėtojus ir juos lyginti su savimi. Dabar visa tai jau nueina į antrą planą, vis rečiau save įsivaizduoju kovojantį“, – prisipažįsta.
Rio žaidynėse E.Krungolcas teisėjavo visų rungčių varžybose, o Tokijuje buvo Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos (UIPM) techninio komiteto atstovas. Kartu su kolegomis buvo atsakingas už visas varžybas ir teisėjavimą.
„Man labiau patiko teisėjauti, o ne būti atsakingam už varžybas. Būdamas techniniu delegatu pasiilgau to paprasto teisėjavimo fechtavimo takelyje ir kitose rungtyse“, – pripažįsta E.Krungolcas.
Pasak jo, anksčiau per žaidynes penkiakovės varžybose dirbdavo apie 60 teisėjų, o dabar pagal naują programą jų šiek tiek sumažėjo.
„Per mūsų varžybas tarp teisėjų yra nerašyta taisyklė: jokioje rungtyje negalime teisėjauti savo šalies sportininkams, tada turime keistis su kolegomis. Labai džiaugiausi, kai Tokijuje iškart po bėgimo ir šaudymo rungties finišo turėjau galimybę pasveikinti Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę, tapusią vicečempione“, – sako 51-erių buvęs penkiakovininkas.
Tarp pasaulio šiuolaikinės penkiakovės teisėjų E.Krungolcas yra labiausiai tituluotas, kolegos jį vadina čempionu.
Kovos vyko penkias dienas
Vienose olimpinėse žaidynėse teisėjavo dar vienas šiuolaikinės penkiakovės atstovas, Meksiko žaidynių komandinių varžybų olimpinis vicečempionas S.Šaparnis. Maskvoje jis buvo varžybų vyr. teisėjo pavaduotojas ir šaudymo rungties vyr. teisėjas.
„Morališkai sunkiau buvo teisėjauti. Per Maskvos olimpines žaidynes buvo tikra vargo vakarienė: šaudykloje daug netvarkos, blogai veikė aparatūra, fiksavusi laikus“, – prisimena buvęs garsus penkiakovininkas.
Anksčiau olimpinėse žaidynėse šiuolaikinės penkiakovės varžybos trukdavo penkias dienas: pirmą dieną vykdavo jojimo varžybos, sportininkams tekdavo įveikti daugiau nei 1 km distanciją su kliūtimis. Antrą dieną fechtavimo, trečią šaudymo (mažo kalibro šautuvais 4 serijos po 5 šūvius), ketvirtą 300 m plaukimo ir penktą – 4 km kroso varžybos.
„Ankstesnė penkiakovė buvo ypač sunki, jos nepalyginti su dabartine“, – sako 84 metų S.Šaparnis, per Atlantos žaidynes ėjęs buvo Lietuvos misijos vadovo pareigas.
Teisėjauti sunkiau nei plaukti
Asociacijos „LTU Aquatics“ prezidentas kaunietis S.Binevičius dalyvavo Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse, o ketvirtasis išbandymas jo laukė 2021-aisiais Tokijuje.
„Teisėjauti sunkiau nei plaukti, – pripažįsta Kauno plaukimo mokyklos direktorius. – Tokijuje buvo labai sudėtinga žiūrėti į geriausių pasaulio plaukikų klaidas. Olimpiniame baseine kovos vyksta 7–8 dienas, į varžybas kasdien atvykdavome valandą anksčiau, nes būdavo aptariamos mūsų pozicijos, kurios keisdavosi. Dirbau visose, išskyrus vyriausiojo teisėjo ir starterio, nes jos nesikeitė.
Olimpines kovas tarp 32–34 arbitrų aptarnavo vos aštuoni Europos žemyno teisėjai, tarp kurių buvau ir aš“, – džiaugiasi laisvojo plaukimo stiliaus specialistas.
Tokijo žaidynės vyko COVID-19 laikotarpiu ir S.Binevičius prisiminė, kad jos, nors buvo be žiūrovų, su daugybe suvaržymų sportininkams ir teisėjams, įvairiausių tikrinimų, kovido testų, vis tiek paliko didžiulį įspūdį.
„Su teisėjais, kurie dirbo tose žaidynėse, pabendraudavome tik autobuse, vykdami į varžybas. Buvo daug iššūkių, bet viskas jau užsimiršo. Japonai sėkmingai sureguliavo srautus ir suvaldė emocijas.
Olimpinių žaidynių nėra ko lyginti su pasaulio ir Europos čempionatais, žaidynėse emocijos gerokai didesnės. Mano, kaip sportininko ir teisėjo, patirtis žaidynėse skirtinga.
Aktyviai sportuodamas vis galvodavau, kad vienas ar kitas teisėjas yra blogas, priima neteisingus sprendimus, bet dabar, kai pats teisėjauju, suprantu, jog tai visai kitokios patirtys“, – pripažįsta S.Binevičius, kuris aštuonerius metus kaupė patirtį, teisėjaudamas vietinėse ir nacionalinėse varžybose.
Tarptautinę teisėjo karjerą kaunietis pradėjo 2014 m. Nuo to laiko kaunietis matė daug įspūdingų Lietuvos plaukikų finišų.
„Buvo nuostabi emocija. Teisėjaudamas ir matydamas mūsų plaukikų pergales prisiminiau tas akimirkas, dėl ko anksčiau pats stengdavausi. Mūsų asociacija „LTU Aquatics“ išsikėlė tikslą, kad ten, kur važiuoja mūsų rinktinės sportininkai, reikia vykti ir mūsų teisėjams, kad jie į Lietuvą parvežtų žinių. Džiaugiuosi, kad kartu su manimi tobulėja dar šeši kolegos, kurie jau priaugo iki tarptautinio lygio“, – sako S.Binevičius, kuris į Paryžiaus žaidynes jau buvo atvykęs kaip „LTU Aquatics“ prezidentas, o ne arbitras.
Jis žaidynėse ramiau miegojo ten nuvykęs kaip teisėjas, nes teko tik peržvelgti ir prisiminti taisykles, o būdamas sportininkas prieš plaukimus šimtus, o gal tūkstančius kartų pergalvodavo ankstesnius startus.
Tiesa, sausas po varžybų jis nelieka ir teisėjaudamas. „Kai sportininkai atlieka posūkius, iki pilvo sušlampame, o visi sportbačiai būna pilnutėliai vandens. Į varžybas tenka vežtis džiovintuvą, padirbėti su džiovinimo prietaisais, nes ne visuose viešbučiuose būna gyvatukų. Praktiškai po kiekvienos rytinės ir vakarinės varžybų dalies džiovinamės“, – šypteli „LTU Aquatics“ prezidentas.
206 cm ūgio kaunietis buvo vienas aukščiausių pasaulio plaukikų (ne veltui iki praėjusių metų lapkričio jis žaidė krepšinį Kauno krepšinio lygoje), o tarp teisėjų yra pats aukščiausias.
„Kai prieš Tokijo žaidynes reikėjo siūtis varžybų kostiumą, procedūra ties manimi užtruko ilgiau, nes japonų siuvėjams tokio ūgio žmogus kaip aš buvo neįprastas“, – prisiminė olimpietis.
Tokijuje S.Binevičius tarp plaukimo teisėjų buvo vienintelis, kuris kaip sportininkas dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse, todėl jautė didelę aplinkinių pagarbą.
„Plaukimo teisėjams būna didžiulė garbė teisėjauti nors vienose olimpinėse žaidynėse. Mūsų labai daug nori patekti į žaidynes, tačiau, Tarptautinės vandens sporto šakų federacijos sprendimu, kitas dvejas žaidynes jie turi praleisti.
Kalbantis su kitų šalių teisėjais paaiškėjo, kad jie laukia net po 12–20 metų, kad galėtų patekti į žaidynes“, – sako 45-erių S.Binevičius.
Iš olimpinių žaidynių – su kamuoliais
Krepšinio teisėjas vilnietis R.Brazauskas teisėjavo Barselonos, Atlantos, Sidnėjaus, Pekino ir Londono (joje buvo varžybų komisaras) olimpinėse žaidynėse. Atlantoje jam buvo patikėtas moterų, o Sidnėjuje ir Pekine – vyrų varžybų finalas.
„Žymiai sunkiau teisėjauti vyrų rungtynėms. Didesni greičiai, aštresnė kova. Pekine teisėjavome trise, o visose kitose žaidynėse – dviese. Visos olimpinės žaidynės man buvo sėkmingos“, – neslepia Romualdas.
Iš Sidnėjaus ir Pekino žaidynių legendinis arbitras, kuriam 2010 m. per paskutinį teisėjautą pasaulio čempionatą Turkijoje už karjeros nuopelnus buvo įteiktas auksinis FIBA švilpukas, parsivežė du finalinių varžybų kamuolius.
„Tikrai nelengva buvo juos nugvelbti, reikėjo išmanumo ir gudrybių. Jau nuo Atlantos žaidynių kamuolius pasiimdavo varžybų organizatoriai. Sidnėjuje mums buvo pasakyta, jog negalime pasiimti finalinio kamuolio, nes jo vieta – muziejuje.
Pasielgiau nelabai korektiškai, bet žmogiškai. Dabar, Lietuvai minint krepšinio šimtmetį, tie kamuoliai eksponuojami Lietuvos krepšinio namuose“, – prasitaria R.Brazauskas, kuris, įskaitant pasaulio ir Europos čempionatus, Europos taurių turnyrus, kelis LKL finalus, tokių kamuolių turi surinkęs apie trisdešimt.
Jo teisėjavimo karjera prasidėjo dar gimtuosiuose Biržuose, kai tebuvo vos trylikos. Su krepšinio pagrindais penktoje klasėje Romualdą supažindino Irena Garastienė, moksleivių varžybose kartu teisėjaudavo ir su Vladu Garastu, kuris perteikė teisėjavimo pradmenis, o didžiausią įtaką jo karjerai padarė Juozas Jankauskas.
Be olimpinių žaidynių, jis dar švilpė keturiuose pasaulio, penkiuose Europos krepšinio čempionatuose, dvylikoje Eurolygos finalo ketvertų, dešimt kartų teisėjavo Eurolygos finale. Vis dėlto R.Brazauskas teigia, kad ir sportininkų, ir teisėjų didžiausia svajonė – patekti į olimpines žaidynes.
„Žaidynėse teisėjauti vyrų finale yra toks pat įvertinimas, kaip ir žaidėjo, kuris tapo olimpiniu čempionu“, – priduria.
Pasak buvusio ilgamečio LKL vadovo, kiekvienoms žaidynėms, kaip ir kiekvienoms rungtynėms, reikia ruoštis labai atsakingai, nes tai nėra lengvas pasivaikščiojimas, o ilgas ir svarbus procesas.
R.Brazauskas puikiai atsimena savo debiutą Barselonos olimpinėse žaidynėse, kurios įstrigo visam gyvenimui. Vien pamatyti amerikiečių „Svajonių komandą“ buvo kažkas nerealaus, visi, kurie pateko į šios rinktinės dvyliktuką, buvo didžiausios žvaigždės, o ką jau kalbėti apie NBA legendas Michaelą Jordaną ar Magicą Johnsoną.
„Į Barseloną patekau ne todėl, kad buvau labai aukšto lygio teisėjas – iš kiekvienos šalies, dalyvavusios moterų ar vyrų olimpiniame turnyre, turėjo būti teisėjas. Nors buvau 32-ejų, bet jau turėjau nemažą tarptautinės kategorijos teisėjo patirtį. Ši kategorija man buvo suteikta 1987 metais“, – pasakoja Romualdas.
Barselonoje jis teisėjavo dvejoms vyrų ir vienoms moterų rungtynėms. Legendinis krepšinio teisėjas įsitikinęs, kad kiekvienoje gyvenimo srityje, jei žmogus nori pasiekti aukštumų, jam reikia talento ir darbo.
„Manau, turėjau abu tuos dalykus, todėl man sekėsi“, – teigia 63-ejų R.Brazauskas.
Tikisi dirbti ir Italijoje
Trejose olimpinėse žiemos žaidynėse teisėjavusi dailiojo čiuožimo atstovė kaunietė L.Krauzienė apgailestauja, kad pritrūko sėkmės patekti į 2006 m. Turino žaidynes.
„Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko nedalyvavo pasaulio čempionate, kurio metu vyko olimpinė atranka, jiems teko varžytis papildomoje atrankoje Vokietijoje ir su vokiečių šokių ant ledo pora jie pateko į Turino žaidynes. Atsiradus dviem papildomoms teisėjų vietoms į Turiną, buvo traukiami burtai, kurie man susiklostė nesėkmingai. Į Turino žaidynes vykau kaip Lietuvos sportinės delegacijos narė, bet varžybose neteisėjavau“, – prisimena L.Krauzienė, kuri yra vienintelė mūsų dailiojo čiuožimo arbitrė, galinti teisėjauti olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.
„Labiausiai patiko puikiai organizuotos Vankuverio olimpinės žaidynės, kuriose debiutavau. Viskas buvo įdomu. Kitos dvejos nepaliko didelio įspūdžio, ypač Pekino, nes vyko COVID-19 sąlygomis. Gyvenome uždaryti lyg kalėjime, negalėjome niekur išeiti, žaidynėse tvyrojo įtampa“, – pasakoja L.Krauzienė.
Tarptautinė čiuožimo sąjunga (ISU) yra nustačiusi taisykles, pagal kurias tie sportininkai, kurie likus metams iki žaidynių pasaulio čempionate iškovoja olimpinius kelialapius, kartu juos pelno ir savo šalių arbitrams.
Tačiau Vankuverio olimpinėse žaidynėse kaunietė teisėjavo ir be Lietuvos šokėjų poros: Katherine Copely ir Deividas Stagniūnas pasaulio čempionate Los Andžele užėmė 14 vietą ir pateko į olimpines žaidynes, bet amerikietei nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Sočio ir Pekino žaidynėse dalyvavo mūsų šokių ant ledo poros, o geriausia Lietuvos dailiojo čiuožimo teisėja vertino šokėjų pasirodymus abiejose programose – trumpojoje ir ilgojoje.
„Olimpinėse žaidynėse vyrauja išskirtinė atmosfera, kovoja stiprūs sportininkai, todėl didelė įtampa slegia ir mus, teisėjus. Ypač daug nervų kainuoja, kai ant ledo iščiuožia Lietuvos šokėjai.
Kiekvienos rungties varžybose teisėjauja po 13 teisėjų plius po 3 techninės brigados narius. Iš viso varžybas aptarnauja 52 arbitrai ir 16 techninės brigados narių.
Pasitaiko, kad olimpinėse žaidynėse vienas arbitras gali teisėjauti keliose rungtyse, ko negalima per pasaulio ir Europos čempionatus“, – sako L.Krauzienė, kuri pati dešimt metų liejo prakaitą ant ledo ir teisėjauti pradėjo dar tada, kai Lietuvoje nebuvo uždarų čiuožyklų.
„Žaidynėse galima teisėjauti iki 70 metų, todėl 2026 m. Italijoje vyksiančios žiemos žaidynės, jeigu jose dalyvaus mūsų šokėjų ant ledo pora, man bus paskutinės karjeroje“, – sako L.Krauzienė.
