Visai neseniai vilnietė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) buvo paskelbta kandidate į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Tačiau kas domisi šia sporto šaka žino – patekti ten bus labai sunku, nes olimpo viršūnėje įsitvirtinusios ne kas kitas, o kinės, kurios atstovauja ne tik savo šalį, tačiau yra natūralizuotos ir Europos valstybių.
– Kokia didžiausia tavo svajonė? – Balsas.lt paklausė E. Stuckytės.
– Nesakysiu, kad svajoju tapti Europos, pasaulio čempione ar patekti į olimpines žaidynes – ir taip turėtų būti aišku kaip sportininkei. Bet svajoju turėti raudoną automobilį.
– O kokios markės automobilis?
– Džipukas.
– Pačiai nėra pikta, kad vis dažniau už Europos šalis žaidžia kinės?
– Šiek tiek, ypatingai kai šiais metais teko žiūrėti Europos čempionatą, kuomet finale žaidė Rumunija ir Vokietija. Pastarųjų nacionalinę rinktinę sudarė du kinų treneriai ir iš penkių žaidėjų – keturios kinietės. Kažkoks kitoks jausmas užplūsta, kai žiūri Europos čempionatą.
– Kuo azijietės pranašesnės už europietes?
– Sunku net pasakyti, kodėl taip yra. Gal dėl to, kad pas juos ten itin populiari sporto šaka – didelė Azijos dalis žaidžia stalo tenisą, todėl yra ir didelė atranka. Taip pat turi geras fizines savybes, kurios reikalingos.
– Čiuožėja Agnė Sereikaitė yra pasakojusi, kad dažnai varžybose azijietės susimoko prieš europietes. Kaip yra stalo tenise?
– Nepasakyčiau, kad pas mus panaši situacija, bet visuose pasaulio čempionatuose, greičiau Europa susivienija, kai žaidžia kinas prieš europietį. Stalo tenise net sudaromos specialios rinktinės žaisti mačams Europa – Azija, Europa – Kinija, pasaulio rinktinė – Kinija. Kadangi pas mus visą pagrindą sudaro Kinijos žaidėjai.
– Kaip pati susidomėjai stalo tenisu?
– Stalo tenisą žaidžiu nuo septynerių metų. Kadangi gyvenu vos 5 minutės nuo sporto mokyklos „Tauras“ tai vieną dieną močiutė ten nuvedė mane. Supratau, kad man patinka stalo tenisas – kai pradėjo sektis ir pirmą kartą patekau į Lietuvos jaunučių rinktinę.
– Esi kairiarankė, ar tai – didelis pranašumas?
– Gyvenime nesu tikroji kairiarankė – visi stebisi kaip stalo tenisą žaidžiu su kairiąją, o badmintoną su dešine. Yra šioks toks pranašumas, tačiau kaip ir visose sporto šakose. Stalo tenise – kairiarankiai geriau jaučia kamuoliuką ir turi didesnę improvizaciją žaidžiant.
– Lietuvoje stalo tenisas nėra itin populiari skirtingai nei lauko tenisas. Kaip manai kodėl?
– Gal dėl to, kad stalo tenisas nėra toks išreklamuotas, o, visų antra, žmogui yra sunkiau suvokiamas – kamuoliukas lekia greitai, taškai nėra tokie ilgi kaip lauko tenise ir paprastas žiūrovas beveik nieko neišmano apie stalo teniso techniką, kuri yra labai plati – tiek padavimai, tiek įvairūs smūgiai.
– Atstovauji Vokietijos komandai, prieš tai žaidei Čekijos klube. Kuo skiriasi šie klubai?
– Čekijos klube žaidžiau, kai dar buvau ganėtinai jauna. Kiekvienoje šalyje skiriasi varžybų sistema, man, kaip jaunai žaidėjai, Čekijoje buvo didelis pliusas, nes ten buvo būtent sistema, kad kiekvienas su kiekvienu sužaisdavo. Vokietijos klube, būna, kad sužaidžiu du susitikimus, būna atskrendu ir sužaidžiu tik vieną, tačiau čia susitinku su aukštesnio lygio varžovėmis.
– Kaip palygintum sąlygas Lietuvoje ir užsienyje?
– Žiūrint pagal valstybę – mažesnėse Europos šalyse kaip Lietuva – situacija panaši, net kartais blogesnė. Bet, pavyzdžiui, tokioje kaip Vokietijoje – nesulyginsi, jie turi nemažai sporto centrų, kurie nuo mažens treniruoja dvigubai daugiau ir yra bendrai surinkti. Tuomet ir treniruotės būna visavertės, nes stalo tenise didelę įtaką daro įvairūs žaidėjai, taip pat subalansuota dienotvarkė, važiavimas į įvairius turnyrus.
– Veikiausiai esi ne kartą žaidusi su Rūta Paškauskiene. Kaip manai, ko tau dar trūksta iki jos?
– Gal didesnio pasitikėjimo savimi, esu ganėtinai silpna psichologiškai ir su tuo bandau susitvarkyti. Rūta turi daug didesnę patirtį, yra labai greita, o aš lėtesnė.
– Be Rūtos tau konkurenčių Lietuvoje nėra, su kuo tenka treniruotis?
– Dažniausiai treniruojuosi su vaikinais, taip pat su trenere. Kartais technikos judesiams gerint su stalo teniso robotu, išvažiuoju į užsienio stovyklas ir retkarčiais tenka pavažinėti į Kauną pasitreniruoti su Rūta.
– Esi įrašyta į Lietuvos olimpinės rinktinės sąrašą. Ką pačiai tai reiškia?
– Atsirado dar didesnė motyvacija treniruotis, stengtis, psichologiškai šiek tiek net lengviau. Labai smagus jausmas, kai draugai sako: „Aš tave pažįstu, kai per olimpines žaidynes pamatysiu per televizorių tai tikiuosi nepamirši manęs.“ O dauguma juokauja, kad galėsiu juos pasiimti kartu ir man rankšluosčius padavinės (juokiasi).
– Dabar esi patyrusi traumą. Kokia ji ir kaip greitai žadi atsigauti?
– Dabar turiu problemų su keliu – meniskas plyšęs. Operaciją darysiuosi, kai baigsiu sezoną. Dabar pradėjau truputį fiziškai stiprėti, kad po to būtų lengviau atsigauti.
– Esi sportininkė, o dažniausiai jiems sunkiai sekasi mokslai. Kaip suderini kūno kultūros studijas Lietuvos edukologijos universitete su sportu?
– Mokslai labai nukenčia ir kaip kiti pasakytų, viską galima suspėti. Kai dvi treniruotės, o kartais net trys, tai nebelieka laiko, o vakare tik ilsėtis. Daug man patys dėstytojai padeda, supranta, kad man nėra lengva, duoda daugiau laiko pasiruošti, leidžia ateiti atsiskaityti kada turiu daugiau laiko.
– Kiekvienoje sporto šakoje tenka patirti įvairių kuriozų. Kokių yra tekę pačiai patirti?
– Kai buvau jaunesnė ir atstovavau Lietuvos jaunučių rinktinei žaidėme komandines varžybas dėl patekimo į 16 stipriausių komandų. Žaidėme su Čekijos rinktine ir pralaiminėjome 0:2. Žaidėme dvejetą ir taip pat rezultatas buvo 0:2 čekių naudai. Atrodė jau nebeįmanoma, varžovės pradėjo šiek tiek šaipytis iš mūsų ir mano komandos. Draugė mušė kamuoliuką iš visos jėgos tiesiai priešininkei į raketę ir kamuoliukas atšokęs nuo raketės pataikė tiesiai jai į akį. Čekė net apsiverkė, o mes laimėjome visą susitikimą ir patekomeį šešioliktuką išmušę iš vėžių priešininkes.
– Turi savo idealą?
- Virgilijus Alekna.
