Karjerą prie sporto komentatoriaus stalelio prieš 15 ir daugiau metų pradėję seni šios profesijos vilkai Tautvydas Meškonis, Linas Kunigėlis, Nerijus Kesminas ir Robertas Petrauskas pripažįsta, kad dabar su šypsena klausytųsi savo pirmųjų valandų eteryje.
Garsiausi ir dažniausiai per didžiuosius mūsų šalies televizijos kanalus girdimi Lietuvos sporto komentatoriai Balsas.lt pasakojo apie savo darbo subtilybes, trūkumus, tendencijas, juos pakeisiančią jaunąją kartą, prisiminė pirmą „išėjimą“ į eterį ir linksmiausius karjeros epizodus.
„Jeigu dabar pasiklausyčiau, ką pats dariau pradžioje, turbūt labai juokčiausi. Pavojingiausia – kai jaunas žmogus gauna mikrofoną į rankas ir galvoja, kad jau yra komentatorius. Iš tikrųjų – dar joks komentatorius. Šio darbo reikia mokytis ne vienerius metus“, – įsitikinęs geriausias Lietuvos futbolo komentatorius N. Kesminas.
Geras komentatorius – subjektyvus dalykas
Ne vienas sėdėdamas prie televizoriaus ekrano ir klausydamas sporto varžybų komentavimo pastebi klaidas, kritikuoja, piktinasi, o dažnai savo neigiamas pastabas mėgsta išlieti ir interneto platybėse parinkdami sporto komentatoriams pačius spalvingiausius epitetus.
Kas yra geras komentatorius? „Tai – subjektyvus dalykas, – teigia L. Kunigėlis. – Reikia žinojimo, orientacijos ir mokėti kalbėti.“ Likę trys pašnekovai jam pritaria ir pabrėžia, kad svarbiausia – netrukdyti žiūrovui.
„Pirmiausiai reikėtų netrukdyti žiūrovui stebėti varžybų, o jeigu dar kažkuo padedi, tai gerai. Nereikia žiūrovo erzinti. Jeigu ko nesupranti, geriau nesigilinti, nes ypač ne itin populiarių sporto šakų didelę žiūrovų dalį sudaro ekspertai“, – sako N. Kesminas. Anot jo, svarbiausia – informatyvumas, profesinis įžvalgumas, o ne kuo daugiau žodžių per minutę.
Jam pritaria ir T. Meškonis: „Turi būti iškalba, turi sugebėti bendrauti, pasitikėti savimi ir gausybę informacijos pateikti taip, kad ji netrukdytų stebėti rungtynių.“ Pasak jo, savotiškas fenomenas ir pavyzdys – rusų komentatorius Vladimiras Gomelskis. „Jis neatitrūkdamas nuo įvykių aikštėje sugeba pateikti itin daug informacijos. Tai didžiausias privalumas“, – tvirtina T. Meškonis.
„Kiekvienas komentatorius turi savo stilių, balsą, požiūrį. Tik man labiausiai norėtųsi, kad komentatoriai stengtųsi atrasti kažką savo. Kartais atrodo, kad bandoma būti į kažką panašiu, į kažką lygiuotis, kalbėti tomis pačiomis frazėmis. Kuo daugiau gyvumo, nuoširdumo ir individualumo, tuo geriau“, – apibūdina R. Petrauskas.
Linas Kunigėlis (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
Neturime komentavimo mokyklos
Lietuvoje sporto renginių komentavimas – jauna profesija. „Europoje ir Rusijoje komentavimas buvo dar prieš karą. Lietuvoje gal pora komentatorių buvo, kurie turėjo galimybę komentuoti iš Sovietų sąjungos čempionatų“, – pasakoja iš šios profesijos legendų Virginijaus Mundrio ir Vlado Janiūno patirtį perėmęs T. Meškonis.
Jis tvirtina, kad pats komentavimas gerokai pasikeitė: „Šeštame ar septintame dešimtmetyje buvo išvardijamos žaidėjų pavardės, pasakoma, kas su kamuoliu ar rituliu, ir to pakakdavo. Dabar informacijos tiek daug, kad komentatoriams šiais laikais sunku kažkuo išsiskirti ar „sublizgėti“.
Kita bėda – Lietuvoje nebuvo ir nėra komentavimo mokyklos. „Yra britų, amerikiečių, vokiečių komentavimo mokykla, rusų – nėra. Ten kaip ir pas mus – vieni mėgstami, kiti – ne, vieni geriau kalba, kiti – ne. Tai savamoksliai, išskirtiniai žmonės“, – pastebi N. Kesminas.
Į eterį – kaip kačiukai į vandenį
T. Meškonis prisimena, kai 1989 metais atsiradus pirmajai kompiuterinei krepšinio statistikai televizijos ekranuose dirbo už ją tuomet atsakingo Lino Gilio asistentu.
„Už kelis rublius spaudžiau mygtukus, nors jau dirbau ir televizijos sporto redakcijoje. Tuomet Alytuje vyko turas, kur žaidė „Žalgiris“ su Maskvos „Dinamo“. Tuomet V. Janiūnas paprašė, kad nueičiau prie varžovų trenerio Jevgenijaus Gomelskio ir pasiklausčiau apie žaidėjus, nuotaikas. Grįžęs, atpasakojau ir ketinau eiti sau, o Vladas staiga sako: „Sėsk“. Tuomet kartu ir komentavome. Nieko nesiruošiau. Mane tiesiog įmetė į vandenį kaip tą kačiuką“, – juokėsi jis.
Panašiai komentatoriaus darbą pradėjo ir N. Kesminas. Žurnalistiką studijavęs jaunuolis buvo pastebėtas komercinės „Baltijos“ televizijos ir 1993 metais Mažeikiuose vykusiose Lietuvos futbolo lygos rungtynėse pirmą kartą sėdo prie komentatoriaus pulto. Tiesa, ne viskas buvo taip gražu.
„Ten buvo visiškai antisanitarinės sąlygos. Sėdėjau ant stadiono bėgimo tako tokiame „žiguliuke“, ant kelių pasidėjęs monitorių ir pro priekinį stiklą žiūrėjau į aikštę. Kadangi į Mažeikius televizijos kamera atvažiuodavo kartą per ketverius metus, tai visi vietiniai vaikai subėgo ir pradėjo lipti ant kapoto – iš esmės nemačiau nieko. Kita vertus, kažin ar komentavimo kokybė labai skirtųsi, jeigu būčiau matęs idealiai“, – juokėsi N. Kesminas.
Pirmoji L. Kunigėlio pažintis su tiesioginiu eteriu įvyko taip pat 1993 metais, kai Baltijos televizijoje jis ėmėsi komentuoti NBA rungtynes. „Tuomet dar studijavau žurnalistiką. Iš esmės niekada neplanavau dirbti televizijoje ir atsitiktinai ten patekau. Ir kol kas nieko nesigailiu“, – teigė jis.
Neseniai Lietuvoje praūžusiame Europos krepšinio čempionate dirbęs ir šiuo metu „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje komentuojantis R. Petrauskas darbą gavo laimėjęs konkursą. Pirmą kartą jam teko komentuoti 1997 metais per Lietuvos televizijos transliuojamas LKL rungtynes „Sakalai“ – Vilniaus „Lietuvos rytas“.
„Labai jaudinausi. Važiavau iš Klaipėdos ir galvojau, kaip čia bus. Nežinau, ar buvo gerai, bet blogai taip pat nebuvo. Paskui komentavau visą LKL sezoną. Vėliau buvo olimpiada Sidnėjuje, tuomet buvau vos 24 metų. Kai kuriasi jaunos valstybės, kažkam pasiseka – nėra nusistovėjusios hierarchijos ar sistemos, todėl gali aukštai šokti. Dabar taip paprasta nebūtų“, – sakė svarstė R. Petrauskas.
Nerijus Kesminas (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
Naują kartą kritikuoti anksti
Patyrę eterio vilkai ateinančios komentatorių kartos nėra linkę nei peikti, nei girti. „Tie keli seniai dirbantys komentatoriai negali dabar viso apžioti. Atsirado naujų sporto kanalų. Kalbant apie naują kartą – kol kas ją kritikuoti anksti. Viskas priklauso nuo jų pačių“, - sakė N. Kesminas.
Anot jo, Lietuvos sąlygomis viskas ateina per asmeninę patirtį: „Pritaikai užsienio komentatorių patirtį čia, padarai komentavimo modelį, kuris tau priimtinas. Tai namų darbai. Jaunų komentatorių kalboje pastebiu standartinių frazių, kurias įvedė L. Kunigėlis, R. Petrauskas ir aš, tačiau tai normalu. Vis dėlto siūlyčiau jiems ieškoti savęs. Kai kurie iš jų ateityje taps gerais komentatoriais.“
R. Petrauskas pastebi, kad auga nauja ambicinga komentatorių karta, atsiradusi su naujais sporto kanalais. Jam pritaria ir T. Meškonis: „Dabar situacija paprastesnė nei anksčiau. Atsirado daugiau kanalų, jaunas žmogus ramiai gali padirbėti interneto portale ar radijo stotyje, o tuomet jį gal pastebės didieji kanalai. Šiuo atžvilgiu galimybių jauniems komentatoriams daugiau. Seniau – jeigu pasisekė ir įlindai į LRT ar Baltijos televiziją, tai gerai. Kitiems pabandyti save net nebuvo kur.“
Anot jo, itin daug erdvės komentuoti Lietuvoje yra įvairiose radijo stotyse. „Didžiulė neišnaudota niša – varžybų komentavimas per radiją. Bet kur užsienyje, jeigu įlipsi į taksi ir tuomet vyksta įdomios rungtynės, per radijo imtuvą gali išgirsti komentavimą“, - teigė T. Meškonis.
Kopijuoti pietiečius? Atrodytų kvailai
Ne paslaptis, kad komentatorių darbas dažnai vertinamas itin priekabiai, kiekviena frazė pasveriama su preciziškumu tikslumu, o sporto sirgalių teismas, ypač po įvairių Europos ir pasaulio čempionatų, būna negailestingas. Netgi viešinami taip vadinami komentatorių „perliukai“.
„Kokios galimybės yra, tokią kokybę ir turime. Nei kažkuo lenkiame kolegas iš kitų šalių, nei iškrentame. Labiausiai nepatinka, kai sodinamas žmogus prie komentatoriaus stalo, kuris nelabai išmano tą sritį. Iš pradžių būna juokinga, o po to pradeda nervinti“, – teigia L. Kunigėlis.
Anot jo, užsukti garsą – ne išeitis, nes tuomet kartu su komentatoriaus balsu dingsta triukšmas iš arenos ir emocijos. O ar Lietuvos komentatoriams užtenka emocijų? „Nemanau, kad turėtume taip rėkti po kiekvieno įvarčio kaip tai daro pietų amerikiečiai. Mūsų temperamentas kitas“, – konstatuoja N. Kesminas.
„Daugelis žiūrovų kalba – pažiūrėkite, kaip komentuoja italai ar ispanai. Būkime biedni, bet teisingi – daug kas priklauso nuo žmogaus temperamento ir tautybės. Jeigu lietuviai pamėgintų kopijuoti brazilų ar ispanų komentatorių emocijas, ko gero kvailai atrodytų“, – neabejojo T. Meškonis.
Jis kalbėjo, kad neverta žavėtis tuo garsiuoju pietų amerikiečių šaukiamu „Goal“ po pelnyto įvarčio, kuris tęsiasi minutę ar pusantros: „Savo akimis mačiau, kaip ne komentatoriai, o specialiai pasodintas žmogus, turintis vokalinių sugebėjimų, plėšia tą „Goal“.
Tautvydas Meškonis (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
Dažniausiai medų laižo per stiklą
Jeigu krepšinio ir futbolo sirgaliai neturi daug pastabų komentatoriams, tai kitų sporto šakų gerbėjai dažnai jaučiasi nuskriausti – tiek informacijos, kiek minėtose sporto šakose, jie ne visada sulaukia.
„Lietuvoje yra krepšinio ir futbolo komentatoriai, kurie reikalo prispausti komentuoja lengvąją atletiką, rankinį, ledo ritulį, dviračių sportą. Nors atsirado sporto kanalai, tačiau net ir ten dažniausiai matome krepšinį ir futbolą“, – tvirtina T. Meškonis.
Jis pasakoja savo kailiu patyręs, ką reiškia komentuoti stambiausias lengvosios atletikos varžybas: „Paprastai antrą savaitę jau puikiai žinai visą informaciją, tačiau tokį komentavimą žiūrovai norėtų matyti nuo pat pirmųjų dienų. Tai neįmanoma, kai neturi praktikos ir šią sporto šaką komentuoji kas dveji ar ketveri metai. Nežinai, ar kada nors teks vėl komentuoti lengvąją atletiką, tad specialiai nerenki informacijos. Taip išeina, kad kiekvieną kartą tenka ruoštis nuo nulio“.
Pašnekovas pasakoja, kad sporto gerbėjai dažnai žavisi rusais, komentuojančiais dviračių ir kitas sporto šakas, tačiau šie turi galimybę betarpiškai bendrauti su sportininkais iš įvykio vietos, keliauja su jais iš vienerių varžybų į kitas, todėl sukaupia milžinišką kiekį informacijos.
„Dar vienas minusas mūsų nenaudai – beveik viską Lietuvos komentatoriai komentuoja ne iš įvykio vietos, o stebėdami televizoriaus ekrane. Nei atitinkamų emocijų, nei naujausios informacijos neturi. Tai tas pats, kas laižyti medų per stiklą“, – apgailestauja T. Meškonis.
Nerijus Kesminas (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
Gerai kalbantys ekspertai – retenybė
Nėra padėtis be išeities – pasakytų dažnas – tereikia pasisodinti šalia savęs tos sporto šakos ekspertą ir viskas eis kaip sviestu patepta. Atrodo Lietuvoje tokių bandymų būta ne vieno, tačiau visi komentatoriai pabrėžia vieną bėdą – kartais gerai kalbančių ekspertų tenka su žiburiu ieškoti.
„Geras krepšininkas nebūtinai taps geru treneriu ir geras krepšinio ekspertas nebūtinai yra geras komentatorius ir pašnekovas, – sako R. Petrauskas. – Komandinis darbas reikalauja daug – turi sutapti ir „chemija“. Iš anksto scenarijaus nepasirašysi ir pareigomis nepasiskirstysi. Tai pakankamai rizikinga. Televizijos renkasi pigesnį ir patikimesnį variantą.“
„Nieko neįžeidžiant Lietuvos sporto žmonės daug supranta, bet sunkiai pasako. Yra ir išimčių, tarkime Linas Kvedaravičius. Su kitais kalbi, viskas gerai, o kai atsisėda prie mikrofono, praranda kalbos dovaną – turi jį „tempti“. Tuomet nei pats žmoniškai dirbi ir tas žmogus kankinasi. Nelengva rasti ekspertą, kuris kalbėtų. Kiek pats esu bandęs – iš dvidešimties pasiteisina gal vienas“ – patirtimi dalijasi N. Kesminas.
Kita vertus, anot jo, mūsų šalies ekonominės sąlygos tokios, kad televizijai samdyti du komentatorius vienerioms rungtynėms per brangu – mokėti reikia abiems ir klausimas, ar jie sutiks vieną honorarą dalyti pusiau.
Amerikiečių kartelė iškelta aukščiausiai
Komentavimo madas šiuo metu diktuoja Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip pasakoja R. Petrauskas, pavyzdžiui, NBA rungtynes komentuoja trys, o kartais ir keturi žmonės. Pirmasis perpasakoja tai, kas vyksta aikštėje („play by play“), antrasis dažo tą komentavimą papildomomis spalvomis ir mato tuos potėpius, kurių nemato paprasta akis. Jis dažniausiai žino komandų „virtuvę“ ir gali daugiau pasakyti. Trečias – ekspertas, prabylantis tuomet, kai jo paklausia. Ketvirtam tenka pabėgioti ir parinkti „karštų“ interviu.
L. Kunigėlis taip pat neabejoja: „Amerikiečių sporto transliacijų lygis – aukščiausias. Viskas itin gerai sustyguota. Kalbant apie bet kurią sporto šaką. Tie standartai pakankamai aukštai iškelti.“ Lietuvos publikai gerai pažįstamas ir gana platus, skirtingas ir tuo pačiu spalvingas rusų komentatorių diapazonas.
„Rusai turi išskirtines savybes – jie subjektyvūs ir turi autoritetą – leidžia sau sakyti tiesiai šviesiai, ką galvoja. Jeigu taip būtų Lietuvoje, pasipiltų įvairiausios kritikos. Pas mus – mažos šalies situacija, jeigu kažką negera pasakysi, įžeisi kažkokį giminaitį, kurio galbūt net nepažinojai ir nežinojai esant“, - juokiasi R. Petrauskas.
Lietuvių kalbos ir kalbininkų įkaitai
Lietuvos komentatorius stabdo ir griežti kalbininkų rėmai. „Dabartinė norminė kalba labai nedėkinga komentavimui, nes konstrukcijos gremėzdiškos, krūva suvaržymų, kurie velnias žino kam reikalingi. Be jų lietuvių kalba tikrai neišnyktų. Esu įsitikinęs, kad būtų daug laisviau, jei galėtume naudoti tarptautinius terminus“, – tikina N. Kesminas.
Anot jo, kiekvieną kartą turi formuluoti keturių žodžių griozdą vietoj to, kad pasakytum viską dviem skiemenimis (Pvz. angl. „short track“ – liet. „greitasis čiuožimas trumpuoju taku“, - aut.p.). Jam antrina R. Meškonis: „Anglų ir rusų komentatoriai gali laisviau žaisti su žodžiais. Galbūt jaunesni Lietuvos komentatoriai jaučiausi laisviau, nei vyresnės kartos, kuriems įaugę į kraują, kad reikia laikytis kalbos taisyklių.“
Anot R. Petrausko, dar viena komentatoriaus darbo Lietuvoje ypatybė – tai nėra profesija, iš kurios gali pragyventi. „Turi dirbti dar vieną ar net du darbus. Komentavimas – tik priedas“, - teigia jis.
Apibendrindamas pašnekovas pykteli, kad lietuviai mėgsta plakti save ir šios srities taip pat neaplenkia: Neteisybė, kad amerikiečių ir rusų komentatoriai visa galva aukštesni už mus. Kalbu ne gindamas mūsų komentatorių tribūną, o teigiu, kad visur visokių komentatorių yra.“
Sergejus Jovaiša (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
S. Jovaiša: jei išgirsčiau, kad nusikalba, susierzinčiau
Vienas spalvingiausių Lietuvos krepšinio ekspertų, buvęs legendinis krepšininkas Sergejus Jovaiša tikina, kad žiūrėdamas krepšinio rungtynes koncentruojasi ne į garsą, o į vaizdą, todėl komentatorių darbas jam nelabai ir kliūna.
„Aš jų tarsi negirdžiu. Gražios rungtynės tos, kuriose nesimato teisėjų ir gražu žiūrėti tą vaizdą per televizoriaus ekraną, kai neužkliūna komentatoriaus darbas. Jeigu išgirsčiau, kad nusikalba ar neteisingai kažką traktuoja, susierzinčiau, bet jeigu nėra, reiškia viskas gerai“, – aiškino jis.
Gudriojo Lapino pravardę turintis krepšinio specialistas gyrė Lietuvos komentatorius ir piktinosi Rusijos, kur, anot jo, galima išgirsti ir šovinistinių pareiškimų: „Reikėtų objektyviai transliuoti, pateikti informacijos apie žaidėjus, turnyro svarbą, turnyro lenteles, gal kažkokius specialistų vertinimus.“
Jis išskyrė ir variantą, kuomet komentatorius dirba kartu su specialistu ar krepšininku, žinančiais žaidimą „iš vidaus“. „Man labai patiko, kai per Europos krepšinio čempionatą kartu su R. Petrausku komentavo Tomas Pačėsas ir Linas Kleiza. Kai kurių dalykų komentatorius gali ir nežinoti, o tai jau gali atskleisti specialistas, žinantis „virtuvę“, derinius paaiškina, tuomet lengviau orientuotis“, – kalbėjo S. Jovaiša.
Tiesa, jis nesiūlė komentatoriams užsikrėsti „pietietišku“ komentavimo tembru, tačiau pritarė minčiai, kad emocijos reikalingos: „Jeigu žiūrovas vidutinis statistinis, jis įsiklauso į komentatoriaus emociją, tai užveda ir padeda stebėti rungtynes.
Specialistas prisipažino, kad žiūri daug sporto varžybų – ne tik krepšinio ar futbolo. Pasak jo, tuomet labai svarbi tampa papildoma informacija, kurią gali suteikti komentatorius. Būtent šios „nuspalvinančios“ žiūrėjimą informacijos S. Jovaiša kartais pasigenda.
TIK FAKTAI – LINKSMAS ETERIS
T. Meškonis: „Kaip tik per savo gimtadienį turėjau komentuoti Sidnėjaus olimpiados futbolo ketvirtfinalio rungtynes. Darbą pradėjau ir po 15 minučių iš Vilniaus – tuomet buvau Sidnėjuje – per ausines man sako nedrąsiai, kad kažką ne tą komentuoju. Sako, kad vaizdas su komentavimu nesutampa. Pasakoju, kad smūgiuoja į vartus, o vaizdo transliacijoje kamuolys ridinėjasi aikštės viduryje, pavardės neatitinka ir panašiai. Pasirodo, buvau įsijungęs reikiamas rungtynes, o suklydo režisieriai, paleidę tuo pat metu vykusias kitas rungtynes. Žiūrovams tas 15-20 minučių tikriausiai buvo linksma stebėti. Visa laimė, kad olimpinis futbolas nėra toks populiarus.“
N. Kesminas: „Turėjau komentuoti UEFA Čempionų lygos rungtynes „Liverpool“ – „Chelsea“. Tuomet dar dirbau ir „Lietuvos ryte“, tad darbus baigdamas sakiau Vytarui Radzevičiui, kad tuoj atlėksiu – ir atvykęs įšokau iš karto į komentatorinę. Aš kalbu daug, o Vytaras tik pasako, kai reikia. Esmė – neįjungė mano mikrofono garso. Žiūrovai girdi tik Vytarą. 10-ą minutę – absoliutaus grožio įvartis, aš ten rėkiu, viską išdėsčiau, ką galvoju apie tą įvykį ir tuomet žiūrovai girdi tik Vytaro balsą po minutės – „Taip, iš tikrųjų gražus įvartis“. Tik tuomet kažkas susirūpino, paskambino ir paklausė, ar Kesminas yra.“
