Lietuvoje užaugo du žiemos olimpinių žaidynių prizininkai: auksą ir bronzą 1988 metais Kalgaryje iškovojusi Vida Vencienė ir 1984 metais Sarajeve biatlono estafetės čempionu tapęs Algimantas Šalna.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje musų sportininkai žiemos olimpiadų prizininkais nėra tapę. Būta ir nuviliančių nesėkmių, kuriozų, ir skaudžių teisėjų sprendimų.
Portalas tv3.lt apžvelgė Lietuvos sportininkų kelią ankstesnėse žiemos olimpinėse žaidynėse ir savo prisiminimais pasidalinti paprašė 1988-2012 metais Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento pareigas ėjusį Artūrą Poviliūną.
Pirmasis olimpietis
Lietuvos sportininkas pirmą kartą olimpinėse žaidynėse debiutavo 1928 metais Sankt Morice, Šveicarijoje. Pirmuoju mūsų valstybės olimpiečiu tapo greitojo čiuožimo atstovas Kęstutis Bulota. Jam tuo metu buvo 31-eri.
K. Bulota buvo aktyvus sportininkas, dalyvavo lengvosios atletikos ir futbolo varžybose. O į Sankt Moricą jis vyko kaip greitojo čiuožimo atstovas. Debiutuodamas žaidynėse, K. Bulota varžėsi keturiose greitojo čiuožimo disciplinose. 500 m rungtyje jis liko 28-as, 1 500 m ir 5 000 m – 25-as, ilgiausiame 10 000 m nuotolyje lietuvis buvo 5-as, bet šios lenktynės baigėsi kuriozu.
Varžybos vyko po atviru dangumi ir staiga atšilus, buvo sustabdytos dėl pažliugusio ledo. K. Bulota nuotolį įveikė per 20 min. 22,2 sek. Varžybas nutraukus ir daliai čiuožėjų nestartavus, lietuvis užėmė 5 vietą.
Po Sankt Morico olimpiados K. Bulota paniro į ledo ritulio batalijas, 1931 metais tapo šios sporto šakos Lietuvos čempionu.
Savo knygai „Olimpinė Lietuva“ medžiagą rinkęs A. Poviliūnas apgailestavo, kad lietuviškoje istoriografijoje ir Centriniame archyve nėra išsamesnės medžiagos apie K. Bulotos pasirengimą olimpiadai ir startus. Vieną įdomią detalę atkasti pavyko – Sankt Morice K. Bulotai buvo rezervuotas vienvietis viešbučio kambarys, kuris kainavo 12 frankų per dieną.
K. Bulota turėjo galimybę dalyvauti ir trečiose žiemos olimpinėse žaidynėse Leik Pleside, JAV. Bet įvertinus brangios kelionės už Atlanto kaštus, Lietuva nusprendė savo olimpiečio į Leik Plesidą nesiųsti.
Pirmojo Lietuvos žiemos olimpiečio likimas – tragiškas. Per 1941 metų birželį vykdytus sovietų trėmimus jis atsidūrė Šiaurės Uralo lageriuose. Nenorėdamas paklusti okupantams, K. Bulota mėgino bėgti ir buvo nužudytas.
Atgal į olimpinę šeimą
Kito Lietuvos olimpiečių pasirodymo žiemos žaidynėse teko laukti 64 metus. Lietuvai pradėjus vaduotis iš okupacijos gniaužtų, sukruto ir to meto nacionalinis olimpinis komitetas. A. Poviliūno iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), jis pats ėmė jam vadovauti.
Po daug pastangų kainavusių diplomatinių derybų Lietuvos sportas sulaukė tarptautinio pripažinimo. LTOK oficialiai tapo Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) nariu 1991 metų rugsėjo 18 dieną. Sovietai priešinosi, bet nepadėjo ir Maskvos grasinimai. Tuomet Berlyne vykusios IOC sesijos metu pranešta, kad Baltijos šalims nelieka kliūčių sugrįžti į olimpinę šeimą. O jau 1992 metų vasarį Lietuvos delegacija su 6 sportininkais pasirodė Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse.
„Pinigų neturėjome ir liaudiškai tariant – buvome nuogi basi, – prisiminęs trijų dešimtmečių įvykius, šyptelėjo A. Poviliūnas. – Bet entuziazmas tryško per kraštus, nes visus užplūdo didžiulis pasididžiavimo ir euforijos jausmas.“
Kaip vyko pasiruošimas Albervilio žaidynėms?, – tv3.lt paklausė A. Povilūno.
Rusai turi tokį posakį: iš laivo į balių. Faktiškai taip nutiko ir mums. Lietuvos olimpinė delegacija buvo mažytė, bet turėjome, ką nuvežti. Vida Vencienė buvo Kalgario olimpinė čempionė. Albervilyje ji užėmė 11-ą vietą. Jei dabar slidininkai olimpinėse žaidynėse užimtų tokią vietą – visi apsidžiaugtume.
Per žaidynes mus lydėjo labai geras emocinis fonas. Kai žygiavome stadione atidarymo ceremonijos metu, publika mums plojo atsistojusi. Apėmė neapsakomas pasididžiavimo savo tauta jausmas.
Nors lėšų turėjome mažai, jų pakako. Grupelė mūsų skridome per Rygą, Čiuožėjų pora Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko į Albervilį atvažiavo iš Šveicarijos. Aprangomis mums padėjo apsirūpinti „Adidas“ bendrovė. Paradinius kostiumus siuvomės Vilniaus modelių namuose pas dizainerę Jolantą Talaikytę. Turėjome gražius paltus, skrybėles – manau, kad pagal to meto aprangos kodą atrodėme solidžiai ir visiems palikome gerą įspūdį.
Atsimenu, kad sugrįžus namo lietuviai mus pasitiko labai šiltai. Vyko renginys Vilniaus Sporto rūmuose, susirinko daug žmonių, jie plojo. Sutiko kaip medalių laimėtojus, net stebėjausi. Visgi tai buvo pirmosios mūsų žaidynės po 64 metų pertraukos, tad žmonėms tai buvo didis įvykis. Malonu prisiminti.
Lietuva buvo tik atsikūrusi, tad neišvengėte problemų su oficialiais dokumentais?
Mums skubos tvarka išdavė laikinuosius Lietuvos piliečio pasus, kad galėtume keliauti į žaidynes. Grįžus juos pakeitėme į nuolatinius pasus. Įdomu, kad V. Vencienės laikinojo paso serijos numeris buvo pirmasis. M. Drobiazko buvo Rusijos pilietė, bet lietuviškas pasas jai suteiktas be problemų.
Teisėjų simpatijų įkaitai
M. Drobiazko ir P. Vanagas buvo labai arti medalio prieš du dešimtmečius Solt Leik Sityje vykusiose žaidynėse, bet kalbant žargonu – juos „nuteisėjavo“. Laisvojoje programoje klydę ir griuvę italai Barbara Fusar-Poli su Maurizio Margaglio bei kanadiečiai Shae Lynn Bourne su Victoru Kraatzu galutinėje rikiuotėje vis tiek užėmė atitinkamai 3 ir 4 vietas, o mūsiškiai nepajudėjo iš 5 pozicijos. Kaip prisimenate šį incidentą?
Prisimenu kaip labai gerą šansą laimėti medalius. Iki šiol manau, kad Margarita su Povilu 2002 metais Solt Leik Sityje nusipelnė bronzos. Jei tavo pagrindiniai konkurentai atlikdami savo programą krenta – logiška manyti, kad nusipelno mažesnio balo. Bet taip nenutiko. Skandalas kilo nemenkas.
Tarptautinės čiuožimo federacijos prezidentu buvo italas (Ottavio Cinquantai – aut.) ir aš darau prielaidą, kad jis nenorėjo nuskriausti savo šokėjų. O varžybų teisėjai vis tiek atsižvelgia į nuomonę tų, kas jiems vadovauja. Taip išėjo, kad šiurkščiai klydę italai laimėjo bronzą, o be klaidų sušokę lietuviai liko penkti. Gaila, nes tiesiog nuplaukė medalis.
Lietuviai tuomet rašė protestus, bet nieko nepešė.
Rašė ir protestus, ir Margarita su Povilu daug viešai apie tai kalbėjo. Rezultatų niekas nepakeitė, bet reikia pastebėti, kad jau kitose žaidynėse buvo paredaguota teisėjavimo sistema. Tai parodo, kad į lietuvių skundus buvo atsižvelgta. Tačiau dailusis čiuožimas visada liks tokia sporto šaka, kurioje neįmanoma išvengti subjektyvumo faktoriaus, nes galutinės pozicijos priklauso nuo varžybų teisėjų požiūrio.
Viltys ir realybė
Nepriklausomybės eroje žiemos olimpinių medalių dar neiškovojome, nors vilčių buvo. Bet buvo ir beviltiškų pasirodymų, finišų rikiuotės uodegoje. Tokie atletai ironiškai tuoj pavadinami „olimpiniais turistais“.
Man būdavo nemalonu, kuomet išgirsdavau tokią kandžią repliką. Antra vertus, nelabai yra kuo pasigirti, kai tu užimi 40-50 vietas, ar lieki dar žemiau. Bet jeigu sportininkas įvykdė olimpinį normatyvą, iškovojo teisę rungtis žaidynėse – jis turi tą padaryti.
Deja, nutikdavo ir kuriozų. Štai 1998 metų Nagano olimpiadoje paskutinė likusi slidininkė Kazimiera Strolienė pasiteisino tuo, kad prieš startą apsiriko ir įsispyrė į trenerio slides...
Per atsitiktinumą ji tas trenerio slides paėmė suklydusi. Bet ji tarsi norėdama pasiteisinti, nuoširdžiai pripažino padariusi tokią nemalonią klaidą, kad šliuožė ne savomis slidėmis ir greitai tapo pajuokos objektu. Štai ir jūs po dviejų dešimtmečių prisimenate (juokiasi – aut.). Vis tik aš noriu pažymėti, kad K. Strolienė daug davė mūsų slidinėjimui, ilgus metus dirba slidininkų trenere.
Kodėl žiemos sporto tradicijos Lietuvoje neprigijo? Tai valstybės rėmimo ar prasto federacijų darbo klausimas?
Federacijos verčiasi, kaip išmano. Žiemos sportas pas mus – specifinė sritis, jis daugiausiai propaguojamas rytų Lietuvoje: Ignalinoje, Nemenčinėje. Bet ir čia konkurencija ribota. Galbūt mes iš dešimties sportininkų atsirenkame vieną talentą, kai kitos valstybės – iš kelių tūkstančių tą vienintelį. Todėl į olimpiadą vežame tai, ką turime, ir aukščiau bambos neiššoksime. Be to, žiemos pas mus permainingos, nenuspėjamos.
Vis tik biatlonininkų progresą ir pagerėjusius rezultatus mato visi. Biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas savo darbui atiduoda visą sielą, tikras savo srities fanatikas. Manau, kad biatlonininkų pozicijos Pekine bus aukščiausios iš lietuvių. Pozityviai nuteikia Vytauto Strolios rezultatai, bet turime išlikti kantrūs ir pamatysime.
Visas olimpines naujienas rasite čia.
