Ukmergės rajone augusi Greta Kaselytė prisimena, kad vaikystėje ji buvo labai aktyvi, o kūno kultūros pamokose spėdavo įsimylėti visus pratimus ir sporto šakas. „Iki aštuntos klasės atstovaudama mokyklą bėgdavau, šokdavau į tolį, žaisdavau kvadratą, - pasakoja Greta. – Mokykloje išbandžiau visas sporto šakas, netgi krepšinį žaidžiau“.
Labiausiai merginai patiko tinklinis... „Jei nebūčiau atradusi futbolo, tikriausiai, jis būtų mano „numero uno“, - prisipažįsta Greta.
Užauginta vartuose
„Galvojau, kad vartininku netampama jau pirmosiose treniruotėse, - nusijuokė G. Kaselytė, paklausta, kaip pasirinko poziciją. – Pirmoje treniruotėje tikėjausi daug žaidimo ir kamuolio spardymo, tačiau treneris man ir sesei liepė eiti į vartus“.
Treneris Darius Petraška merginas supažindino su vartininko technika. „Pirmaisiais mėnesiais treniravomės, mokėmės... Tačiau suvokiau futbolą ir supratau, kad vartininkės pozicija man nepatinka, - pasakoja Greta. – Mažai judesio, mažai veiksmo... Ir kodėl mes visada esame atskirai nuo komandos? Todėl visada veržiausi į aikštę, norėjau žaisti, bet treneris matė, kad esu reikalinga vartuose“.
Teko pamilti savo poziciją. Tačiau tam prireikė nemažai laiko... „Manau, kad svarbiausias geros vartininkės faktorius yra noras tapti tikra vartininke ir sugebėjimas būti komandos dalimi, - kalbėjo G. Kaselytė. – Yra posakis, kad futbolas formuoja charakterį, todėl visi reikalingi charakterio bruožai yra įgyjami žaidžiant ir treniruojantis stadione. Tikiu, kad vartininkės pozicija reikalauja atsakomybės ir koncentracijos žaidimo metu“.
Vieninga komanda
Pirmojo pakvietimo atvykti į Šiaulius iš trenerio Rimanto Viktoravičiaus mergina sulaukė būdama šešiolikos. „Tačiau čia atvykau tik baigusi mokyklą ir įstojusi į universitetą, - teigė G. Kaselytė. – Šiauliuose yra sudarytos puikios sąlygos jaunoms sportininkėms mokytis mokykloje ir sportuoti, tačiau tada su šeimos nariais nusprendėme, kad man geriau bus baigti mokyklą Ukmergėje, pabūti su šeima ir po to išvažiuoti į Šiaulius“.
25-erių „Gintros-Universiteto“ vartininkė net nesuabejojo: „Per kelerius pastaruosius metus mūsų komandos sudėtis per daug nepasikeitė, išliko pagrindinės žaidėjos, o naujos žaidėjos labai greitai prisitaikė prie komandos gyvenimo. Manau, kad tai yra pagrindinis veiksnys kuris šiais metais mums leido pademonstruoti tokius puikius rezultatus“.
„Mes buvome vieningos tiek aikštelėje, tiek ant atsarginio suolelio, - pabrėžė G. Kaselytė. - Mes labai sunkiai dirbome, pasiruošimas sezonui prasidėjo jau sausio mėnesį, turėjome daug draugiškų rungtynių. Treneris R. Viktoravičius ir trenerė Tatjana Veržbickaja, administracija ir klubo prezidentas Gintaras Radavičius šiais metais taip pat labai daug dirbo visos komandos labui. Visi kartu pasiekėme pergales šiais metais“.
„Nevykėlių“ etiketės
„Visi nauji sutikti žmonės negali patikėti kad žaidžiu futbolą ir sako, kad labiau tikčiau būti krepšininke, - pečiais patraukia 182 centimetrų ūgio Greta. – Tačiau džiaugiuosi, kad kuo toliau, tuo mažiau žmonės stebisi. Vis daugiau apie mus kalbama, kartais mus parodo per televiziją, parašo dienraščiai. Moterų futbolo populiarumas didėja Lietuvoje, ir dėl to tik dar labiau galima džiaugtis“.
Pasak Gretos, Lietuvos futbolui šiuo metu trūksta kelių dalykų: skaidrumo ir ambicijų, valdžios didesnio įnašo į futbolo gerovę, infrastruktūros plėtimą, masinio ir profesionalaus futbolo žaidėjų rengimą.
„Puiku, jog Lietuvos futbolo situacija nedžiugina žiūrovų, kad žmonės kalba, piktinasi, nes tik kalbėdami ir sakydami savo nuomonę galime judėti į priekį, tobulėti, gerinti situaciją ir priversti veikti kitus, - atvirai kalbėjo G. Kaselytė. – Žinoma, iš žaidėjo pusės tai yra skaudu, kai po pralaimėjimo esi apkalbamas ir vadinamas nevykėliu. Gaila, kad žiūrovai nesupranta, kiek tu pasiaukoji ir atiduodi jėgų gindamas ir garsindamas Lietuvos vardą. Atrodo, kad futbolas žiūrovamas patiks ir jį palaikys tik tol, kol tu būsi nugalėtojas... Pralaimėtojai Lietuvoje nereikalingi“.
Svajonė - stadionas
„Gintros-Universiteto“ futbolininkės, pasak G. Kaselytės, tai šiais metais patyrė savo kailiu. „Tiek žiūrovai, tiek žiniasklaida šaipėsi iš mūsų komandos nesekmės rungtynėse prieš „Barceloną“, - kalbėjo Greta. – Taip, visko nutinka, futbole pilna kurioziškų situacijų, bet po vienos nesekmės mes jau nebemokame žaisti? Ir Lietuvoje moterų futbolas tik žinomas, kaip nemokančių į vartus pataikyti „mergų, kurios turėtų stovėti prie puodų“ būrelis? Džiaugiuosi, kad visada išlieka žmonių, kurie mus palaiko ir džiaugiasi mūsų rezultatais kad ir kas benutiktų, dėl jų nenuleidi rankų ir toliau stengiesi, treniruojiesi ir tobulėji“.
Paklausta, apie ką svajoja, Greta nė kiek nesudvejojo: „Manau, kad kiekvienos futbolininkės svajonė yra žaisti užsienyje, gauti naujos patirties, susipažinti su kitokia futbolo kultūra“.
„Aš šią svajonę jau įgyvendinau, du sezonus žaidžiau Italijoje. Tai buvo mano svajonių šalis, įgavau daug nuostabios patirties, - sakė futbolininkė. - Šiuo metu bandau surasti naujas svajones ir svajonių šalis. Auksinė žuvelė? Jei pagaučiau auksinę žuvelę? Manau, kad tokį norą pasakytų ne viena futbolininkė ar futbolininkas: norėčiau, kad Lietuva turėtų tikrą, „normalų“ nacionalinį stadioną, kad tribūnos būtų pilnos ir aš žaisčiau kartu su savo komanda“.
