Keletas įdomių pastebėjimų iš Lietuvos rinktinės savaitės Vengrijoje.
Charakteriai. Lietuvos rinktinė turėjo du lygiaverčius vartininkus čempionate ir galėjo jais pasikliauti vienodai. Lemiamose rungtynėse su Nyderlandais dėl sidabro apdovanojimų žaidė Simas Baltrūnas, kuriam jau prieš tai pamausdavo čiurną. Antrojo kėlinio pabaigoje vartininkas taip skaudžiai ją išsuko, kad net pasišokinėdamas iščiuožė iš vartų. Tačiau apie skausmą niekam nesakė ir baigė pergalingas komandai rungtynes, tiek trečiojo kėlinio pabaigoje, tiek pratęsime atrėmęs keletą itin svarbių metimų. Po rungtynių vartininkas kojos negalėjo nė truputėlio pasukti į šoną, tačiau skausmu nesiskundė. Beje, Simas buvo vienas iš trijų rinktinės rokiškėnų, kurie visada pasižymi tvirtu charakteriu.
Jei S.Baltrūnas demonstravo didvyriškumo pavyzdžius, tai kitas Lietuvos rinktinės žaidėjas stebino savo išsisukinėjimais. Prieš labai svarbias rungtynes su Rumunija, kuriose sprendėsi, ar Lietuva iškovos medalius turnyre, ledo ritulininkas pradėjo skųstis skausmais ir net tikino, jog internete perskaitė ir tiksliai nustatė, ligos priežastį. Rinktinės vyriausiasis treneris ir gydytojas įvairias būdais bandė perkalbėti žaidėją ir įkvėpti jam drąsos, kol pastarasis galų gale išdrįso pasirodyti ant ledo. Po rungtynių skausmas „atlėgo“ ir žaidėjas pamiršo apie siaubingą traumą.
Pokštai. Rungtynėse su Rumunija, per ritulio įmetimą ties įmetimo tašku pasilenkusiam lietuviui žaidėjui iš po aprangos į paviršių iškrito ir tabalavo auksinė grandinėlė. Vienas iš trenerių skubiai žaidėjui replikavo, kad varžovai labai mėgsta auksinius dirbinius ir po kelių akimirkų grandinėlės ant jo kaklo nebebus. Žaidėjas išsigando ir skubiai paslėpė auksinį dirbinį kuo giliau po marškinėliais.
Muzika. Prieš rungtynes visų komandų rūbinėse skamba muzika, tai leidžianti žaidėjams atsipalaiduoti. Šioje kategorijoje pasižymėjo lietuviai, kurių muzika skambėjo garsiausiai. Šalia besirengę Nyderlandų žaidėjai net nutildė savo aparatūrą – ji vis tiek grojo gerokai tyliau, nei rimtą aparatą atsivežusių lietuvių.
Liūdesys. Paskutinėse čempionato rungtynėse Lietuva su Nyderlandais kovėsi dėl sidabro apdovanojimų. Lietuviai pirmavo 4:2, tačiau olandai pakilo į lemiamą šturmą ir paskutinėmis sekundėmis rezultatą išlygino. Vienas lietuvių delegacijos narys vėliau prisipažino, pagalvojęs, jog taip apmaudu pralaimėti tvirtai pirmaujant ir kokia slogi atmosfera bus autobuse pakeliui namo, tačiau baimės nepasitvirtino. Lietuviai laimėjo po pratęsimo ir pakilia nuotaika grįžo namo.
Pačiūžos. Vienas komandos žaidėjas rinktinės ekipuotės vadybininko prašydavo galąsti pačiūžas po du kartus per dieną, prieš varžybas ir po jų. Ir visada būdavo nepatenkintas pačiūžomis, nes jos prastai slysdavo ir čiuožimu žaidėjas nebuvo patenkintas.
Vieną dieną, kaip tapo įprasta, atnešęs prieš varžybas pačiūžas pagaląsti, ledo ritulininkas išsakė savo pageidavimus ir paliko ledo batus.
Pačiūžas pagaląsti buvo pamiršta. Po rungtynių paklaustas kaip pavyko galandinimas, žaidėjas pirmą kartą čempionate į viršų pakėlė nykštį – negaląstos pačiūžos nudžiugino savininką, kuris buvo patenkintas savo pasirodymu.
Laikrodžiai. Pasaulio ledo ritulio čempionatuose prestižiniu apdovanojimu yra „Tissot“ firmos laikrodis, skiriamas geriausių pozicijų žaidėjams. Vengrijoje geriausiu turnyro puolėju pripažintas lietuvis Danielius Bogdziulis, kuris atsiėmė laikrodį.
Tiesa, grįžtant namo, trenerių štabe buvo pajuokauta, jog autobuse laikrodžiu nelabai pasigirsi. Mat jų savininkų komandoje buvo ne vienas. Rinktinės vyriausiasis treneris Aigaras Ciprusas ir vartininkų treneris Arūnas Aleinikovas savo laiku buvo vieni geriausių savo šalių rinktinėse ir per abu šveicariškų laikrodžių kolekcijoje garbingų apdovanojimų yra penki.
