Rinktinė
Italija, Šveicarija, Šiaurės Airija, Bulgarija. Pandeminiai metai Lietuvos futbolui baigėsi rinktinei išsitraukus šias varžoves pasaulio čempionato atrankoje.
Nacionalinės rinktinės treneris Valdas Urbonas nejuokino žmonių pažadais kovoti dėl pergalės kiekvienose rungtynėse ar juolab - dėl teisės žaisti čempionato finalo turnyre. Įvertino labai adekvačiai: žinome, kad mums bus sunku su visais, norime, kad ir jiems būtų sunku su mumis.
Tautų lygoje šiemet V.Urbono kariauna nešaudė vien tuščiais šoviniais - žaisdami su albanais, kazachais ir baltarusiais lietuviai dukart laimėjo ir per šešerias rungtynes iškovojo aštuonis taškus. Atrankoje į pasaulio čempionatą taip nebus, nes Italija - ne Kazachstanas, o Šveicarija - ne Baltarusija.
Kažkas gana tiksliai pastebėjo, kad Tautų lygoje rinktinė parodė galinti kovoti su tais, su kuriais turėtų kovoti. Pasaulio pirmenybių atrankoje norėtųsi, kad varžovams būtų su mumis sunku. Rinktinė šiame turnyre pralaimės daug rungtynių - nereikia turėti nepagrįstų iliuzijų, kad bus kitaip. Bet šiuo atveju turbūt svarbiausia ne kiek, o kaip. Jeigu varžovams bus sunku - jau gerai.
Ateitis? Prisiminus U-21 komandos 0:7 beviltiškai pralaimėtas rungtynes kroatams, nepalieka mintis, kad į ambicingus turnyrinius tikslus vyrų varžybose Lietuva nepretenduos dar ne vieną atrankos ciklą.
Lyga
Šalies futbolo čempionate baigėsi era. Treneris Vladimiras Čeburinas paliko Marijampolę, ir jo į sostą užkeltas karalius mirė. Po trejų metų titulą susigrąžino ankstesnis monarchas - Vilniaus "Žalgiris".
"Sūduvos" nesėkmę galima sieti su sezono pabaigoje į komandą įsisukusiu koronavirusu, sumaišiusiu kortas prieš lemiamas čempionato rungtynes su "Žalgiriu". Bet kracho link Marijampolės komanda sistemingai ėjo nuo sezono pradžios - blaškymasis renkantis trenerį ir - deja, neįmanoma to nepastebėti - senstanti bei morališkai nusidėvėjusi sudėtis. Sezono pabaigoje jų futbole nebebuvo aistros.
"Žalgiriui" sezonas nusisekė ne tik dėl aukso spindesio, bet ir dėl to, kad galimybė žaisti UEFA Čempionų lygos atrankoje leis apkarpyti skolas. Vieša paslaptis, kad Vilniaus klubą jos slėgė vis labiau.
Čempionatą, aišku, galima vertinti taip, kaip jį vertina A lygos vadovas ir tuo pat metu Vilniaus "Riterių" prezidentas Janas Nevoina. Paskelbus, jog po ilgesnės pertraukos žiūrovų vidurkis perkopė 700 ribą, jis pasidžiaugė, kad sirgaliai mato futbolo lygio kilimą.
Tik kažin, ar aistruoliai mato būtent tai. Tie, kurie domisi lygos reikalais, matyt, nepraleido pro akis fakto, kad čempionate nebėra tokių keistų darinių kaip Kauno "Stumbras" ar anksčiau šaukštą palikęs "Klaipėdos granitas", į kurių rungtynes vaikščiojo tik žaidėjų artimieji ir draugai bei erdvėje sunkiai besiorientuojantys piliečiai, į stadioną užklysdavę netyčia. Vietoj šių komandų į lygą atėjo futbolo tradicijas ir, suprantama, savo auditoriją turintys Panevėžys bei Gargždai.
Lietuviško klubų futbolo lygio kilimo nepastebėjo ir visiškai objektyvus UEFA reitingas. A lygos komandos šį sezoną jame surinko 1,625 taško - lygiai vienu balu mažiau nei pernai. Panašu, kad tai yra ne apmaudus atsitiktinumas, o bent jau kelerių artimiausių metų tendencija.
Kodėl? Todėl, kad šių metų Lietuvos čempionatas buvo ne lygio kilimas, o košmaras, kurį kūrė tiek komandų, kiek plokštumų turi Rubiko kubas.
Atėjo permainų, kurios turėjo subręsti bent prieš porą metų, laikas. Kitąmet lygos komandų skaičius padidės iki dešimties, o gal ir iki dvylikos. Į čempionato žemėlapį po pertraukos gali grįžti Telšiai, Alytus, irgi neabejotinai pagerinsiantys lankomumo vidurkį, Šiauliai, Kėdainiai, Jonava.
LFF pagaliau ryžosi atleisti licencijavimo taisyklių gniaužtus. Vidutinio čempionato lygio tai, aišku, nepagerins, bet kartais tenka žengti žingsnį atgal. Juolab kad ankstesni čempionato rengimo principai erdvės žygiavimui į priekį nebepaliko - akligatvio pabaiga buvo pasiekta.
Kita vertus, tai nereiškia, kad naujas čempionatas nebus įdomus. Prie lietuviško futbolo lyderių tandemo šiemet stipriai priartėjo aiškią koncepciją turintis ir nuosekliai jos besilaikantis "Kauno Žalgiris", todėl galima spėti, kad kitų metų A lyga po ilgos pertraukos nebebus dviejų žirgų lenktynės. Būtų smagu.
Kabinetai
LFF būstinės scenoje ir užkulisiuose - nieko naujo. V.Urbonas sparčiai mokosi nebejuokinti žmonių. Federacijai iki to dar toli - juokino šiemet, reikia manyti, juokins ir 2021-aisiais.
Juokins kalbėdami apie viešumą ir skaidrumą. Tragikomiška buvusio Vilniaus regiono futbolo sąjungos vadovo Pauliaus Malžinsko išspyrimo iš futbolo dvejiems metams istorija - tobula LFF dviveidiškumo iliustracija.
P.Malžinskas - aktyvi persona viešojoje erdvėje, bet jokių valstybinių ar karinių paslapčių jis neišdavė. Nepaisant to, LFF konferencijoje futbolo opozicionierius buvo plakamas taip, kad susidarė įspūdis - jei veiksmas būtų vykęs prieš 500 metų, jį būtų pasodinę ant kuolo ar - mažų mažiausiai - sudeginę ant laužo. Net LFF ženklelio nuo atlapo prieš tai nebūtų reikėję nuplėšti - P.Malžinskas jo nenešiojo.
Dar vienas metų anekdotas - Arūno Pukelio pareiškimas, kad postai jam nereikalingi. Pareikšta traukiantis iš LFF viceprezidento pozicijos. Klausimas: jei postai nereikalingi, kodėl jis juose sėdėjo? Juk galėjo to nedaryti.
Tai - vienas iš daugelio Futbolo federacijos vadų ar pačios LFF viražų, kurių nebūtų reikėję, jei nebūtų prieš tai priimtų idiotiškų sprendimų. Ir viso to bus ateityje, patikėkite.
Kalbama, kad šiek tiek atsitraukti Švinių privertė dar kartą įkurtos futbolo gelbėtojų grupės Seime aktyvus veikimas. Tačiau viskas kontroliuojama: A.Pukelis - nebe LFF viceprezidentas, bet federacijos finansų komitetui jis ir toliau vadovauja.
Kalbant apie seimūnų veiksmus, susijusius su Lietuvos futbolu, lieka maloniai nustebti. Pirmą kartą triukšmaujama ne tik prieš pat rinkimus, bet ir jiems pasibaigus. Gal tai yra geras ženklas - pamatysime 2021-aisiais.
2020-ieji buvo sėkmingi rinktinei. Visiems kitiems futbolo sektoriams - pandeminiai. Tai yra, panašūs į tuos dešimt ar dvylika, kurie buvo prieš tai. Tegul kiti bus geresni.
