„Aš esu nusibaigus“, – į komplimentą, kad visai gerai atrodo, atsakė daugkartinė Lietuvos fitneso čempionė Renata Marcinkutė, šiuo metu gyvenanti Vokietijoje.
„Aš dabar kaip koks prezidentas, mane pagauti labai sunku, – vėlų vakarą sėdėdama prieš internetinę kamerą juokėsi mergina. – Sportuoju... Žiauriai. Sporto klube lankausi rytais ir vakarais. Dieną dar spėju pailsėti arba susitvarkyti kokius reikalus. Dienos prabėga labai greitai. Sunku, šis pasiruošimas varžyboms tikrai nelengvas.“
Rugsėjo 26–28 dienomis R. Marcinkutė trečią kartą bandys nuskinti laurus prestižinėse „Arnold Classic Europe“ varžybose. Prieš dvejus metus sportininkė užėmė trečią vietą, pernai užkopė viena pozicija aukščiau. Trečias kartas nemeluos?
„Kiekvieną kartą bandau išlaužti geriausią savo formą, kiekvieną kartą žinau savo pranašumus ir trūkumus. Todėl dabar stengiuosi dar labiau save paspausti. Nėra kalbų „Nuvažiuosiu, sudalyvausiu, bus smagu“ – sakau, kad noriu aukščiausios vietos. Dėl to šiais metais labai sunku“, – atviravo R. Marcinkutė.
– Ar nebijai „perdegti“? – paklausiau sportininkės.
– Žinau, kad privalau įsiklausyti į savo kūną. Jeigu jaučiu, kad ką nors skauda, nebegaliu, iškart save stabdau. Dabar labai populiarios intuicinės treniruotės, todėl ir aš treniruojuosi tokiu principu. Visada turiu treniruočių savaitės planą, tačiau „apsukas“ reguliuoju pagal savijautą. Taip saugausi nuo „perdegimo“. Tikiuosi, pavyks to išvengti.
– Kokios baimės persekioja?
– Noriu spėti įgyti geriausią sportinę formą. (Juokiasi.) Kol kas viskas vyksta pagal planą. Žinoma, kartais būna, kad nuo dietos aptemsta protelis: „Čia niekas nesigauna, čia viskas blogai.“ Tačiau atsikeliu iš ryto ir vėl viskas būna gerai.
– Dažnai tas protelis aptemsta?
– Vakarais būna. (Juokiasi.)
Renata Marcinkutė (nuotr. Manto Stankevičiaus)
– Tai jau dabar turėtų būti aptemęs.
– Šiek tiek buvo aptemęs, bet prieš mūsų pokalbį pavalgiau ir jaučiuosi gerai.
– Papasakosi, kaip save kankini ir ką neskanaus valgai?
– Žinok, aš visai skaniai valgau...
– Nemeluok.
– Mano racionas dabar yra susitraukęs iki penkių produktų. Labai paprastai apsiperku parduotuvėje: įeinu, pasiimu vištos krūtinėlės, žuvies, avižinės košės, ryžių ir agurkų. Viskas. Iki varžybų liko mažai laiko, todėl turiu atsisakyti produktų, kuriuos anksčiau valgiau: greipfrutų, kitų vaisių, įvairiausių saldiklių, pieno produktų... Pieno produktuose yra laktozės, kuri yra tam tikra cukraus forma...
– Tik nepradėk gąsdinti žmonių. Ar prieš šių metų varžybas jauti psichologinį spaudimą?
– Turbūt taip. Anksčiau atsainiau į viską žiūrėjau, o dabar jaučiu, kad viskas apsivertė, man nebeužtenka tiesiog dalyvavimo. Man reikia rezultato. Dirbau, investavau didžiulius pinigus, todėl spaudimas tikrai atsiranda. Juk viskas turi atsipirkti. Kiekvienais metais turi būti geresnė forma, jeigu ne – tai kam aš čia viską darau?
– Kas padeda išvengti psichologinių duobių?
– Pirmiausia, pozityvus mąstymas. Visada stengiuosi nusiteikti, kad viskas bus gerai, nes mintys turi keistą savybę – jos materializuojasi. Jeigu galvosiu blogai – taip ir bus. Antra, yra tam tikra meditacija: atsikeliu ryte, susiplanuoju dienos darbus, vėliau pabandau įsivaizduoti, kaip atrodysiu ant scenos... Susidėlioju visas detales. Kai viską susidėlioju į vietas, sekasi puikiai. Vadinu tai savo meditacija. Nuo visokiausių depresijų ir stresų pabėgu su knygomis ir filmais. Sugebėti atsipalaiduoti yra svarbu. Tačiau vis vien dažniausiai būnu susikaupusi, susikoncentravusi. Žinau merginų, kurios ruošiasi varžyboms su nuostata „Ai, tai gal važiuosiu į varžybas, gal nevažiuosiu, gal formą padarysiu, gal nepadarysiu“. Pas mane nėra „gal“. Aš žinau, kaip reikia viską daryti. Tasai „gal“ man labai keistai skamba.
– Bet nejaugi nepameni ir savęs kiek jaunesnės? Juk tada taip griežtai nebūtum kalbėjusi?
– Prigavai. (Juokiasi.) Tuo metu tasai „gal“ tikrai egzistavo. Tiesiog neturėjau tokios varžybinės patirties. Tačiau kasmet žengiant tik į priekį išgaruoja visos abejonės, pradedi mąstyti, kad esi savo kelyje. Norisi pamatyti, kaip toli galiu nueiti. Per tuos metus labai pasikeičiau. Save jaunesnę penkeriais metais matau panelėse, kurios tik pradeda savo karjerą. Žinau, kad jos sako „Pabandysiu, pažiūrėsiu, gal nepatiks“. Man buvo lygiai taip pat.
– Ar dažnai lenki pirštus, skaičiuodama, kiek metų „gyveni“ sporto salėje?
– Varžybose dalyvauju jau septynerius metus, o į treniruoklių salę vaikštau dešimt.
– Tai tu jau veteranė...
– Visiška senė. (Juokiasi.) Pastebėjau, kad vokiečiai yra ganėtinai smalsūs, jie visada prieis ir užduos bent kelis klausimus. Kiekvieną dieną aš sulaukiu „Vau, kaip tu atrodai. Ką man daryti, kad taip atrodyčiau?“. Dar nesu gyvenime tiek dėmesio sulaukusi.
– Kaip vokiečiai žiūri į kultūrizmą?
– Labai gerai. Jie mėgsta šią sporto šaką. Salės nuolat būna perpildytos. Galiu palyginti su Danija, kuri tikrai nėra užsikrėtusi šiuo sportu. Vokietijos sporto salėse galima sutikti ir jaunuolių, ir vos krutančių senukų. Vokietija man labai patinka.
– Kuo būtų Renata Marcinkutė, jei nebūtų įvykęs lūžis, kurio metu ji suprato einanti savo keliu?
– (Juokiasi.) Turbūt apsivaikavusi sėdėčiau. Matai, mano vieni gyvenimo tikslai, kitų – visai kiti. Vieni nesportuoja, kiekvieną dieną eina į darbą... Vėliau reikia ženytis, vaikų. (Juokiasi.)
Renata Marcinkutė (nuotr. Manto Stankevičiaus)
– Prisipažink, ar Tomas (Tomas Daubaras, Renatos širdies draugas, buvęs Europos kultūrizmo vicečempionas, – aut. past.) dabar yra šalia?
– Ne, jis sportuoja.
– Koks vaidmuo atitenka būtent jam tavo ruošimosi varžyboms etape?
– Visada sakau, kad be Tomo nieko nebūtų. Vienai būtų žiauriai sunku. Juk reikia žmogaus šalia, kuris paskatintų eiti į priekį, patartų, padėtų, masažą padarytų, kai jau kojos nebelaiko. Kartais reikia, kad Tomas man gerai įspirtų į subinę, kai jau nieko nenoriu. Vienu žodžiu, be jo daug ko nebūtų.
– Dažnai vienas kitam „subines spardote“?
– Kai reikia, paspardom. (Juokiasi.) Bet man dažnai nereikia. Jis man yra sakęs, kad su tokiu sportininku kaip aš dirbti – vienas malonumas. Jis gali jaustis ramus, kadangi žino, jog aš ir neprisivalgysiu pasislėpus... Nesijuok. Yra tokių, kurie ruošiasi varžyboms, o formos kaip nėr, taip nėr. Paskambini, pašneki, pasirodo, sportininkas truputį užvalgo.
– Ar stebi socialiniuose tinkluose savo būsimas varžoves?
– Stebiu, matau, kaip vyksta jų pasiruošimas. Neaišku tik dėl vienos pagrindinės konkurentės, kuri pernai nugalėjo. Jokios informacijos apie ją neturime.
– Pati, žinoma, stovėdama prieš veidrodį dažniau matai minusų...
– Jeigu matyčiau vien tik pliusus, tai nebūtų kur jau man tobulėti. Toks jau mūsų sportas: privalai matyti tuos minusus ir viską taisyti. Bet ir pliusų matau, tarkime, pasidžiaugiu: „O, šiais metais išėjo pagerinti užpakalį.“ (Juokiasi.) Jis pasidarė riestesnis. Čia jau didelis pliusas.
