„Netikiu jokiais prietarais, nelaikau špygų ir nesimeldžiu. Turi eiti, kovoti, ką uždirbai, su tuo ir eini. Ką jau čia Dievas padės“, – sako viena didžiausią potencialą turinčių Lietuvos kūno fitneso atstovių Renata Marcinkutė.
Balsas.lt redakcijoje viešėjusi 28 metų Danijoje gyvenanti ir dirbanti sportininkė interviu atvirai kalbėjo apie sceninio bikinio kainas, teisėjų šališkumą, dailųjį čiuožimą, mėgstamas, bet nevalgomas bandeles, stereotipus apie moteris ir svarmenis, išskirtinį laiką kryžiažodžiams, pasenusį požiūrį į tatuiruotes, svajonę apie profesionalo kortą ir skalsią emigrantės dalią.
Spalio viduryje Ispanijos sostinėje Madride vykusiame tradiciniame „Arnold Classic Europe“ festivalyje R. Marcinkutė pasiekė skambiausią savo karjeroje pergalę – iškovojo antrą vietą kūno fitneso rungties ūgio kategorijoje iki 163 cm. Pernai debiutavusi šiame turnyre ji buvo trečia. „Ir tai tik pradžia“, – ryžtingai kalbėjo atletė.
Tiesa, po savaitės vykusiame Žydrūno Savicko organizuotame Tarptautiniame sporto festivalyje Vilniuje jai nepavyko apginti pernai iškovoto titulo – nusileido gerokai aukštesnei ir stambesnei viešniai iš Ukrainos, pasaulio čempionei Olgai Karavajevai. Tačiau nenusimena. „Gal tai žingsnis atgal, bet kitais metais laimėsiu vėl“, – teigė R. Marcinkutė.
– Kūno fitnesas. Kas čia vertinama, už ką rašomi aukščiausi balai?
– Iš šono žiūrint, atrodo, kad reikia didelio raumenyno, ar daug dirbti. Reikia daug dirbti, bet esmė – proporcijos, bendras vaizdas, moteriškumas. Negali būti per daug venų. Balansą išlaikyti gana sunku. Į mane pažiūrėjus nepasakysi, kad daug raumenų turiu, bet kai atsistoji ant scenos, tuomet pasirodo, kas turi, kas per daug, kas per mažai. Esmė – proporcijos.
– Kalbėjote apie venas, ar kai jos matomos – trūkumas?
– Kai venos matomos, tai jau visiškas perdžiūvimas. Man tokio reljefo nereikia. Kultūrizme tai normalu, jei užpakalis skaidulomis eina, tai jau aukščiausias lygis.
– Kiek subjektyvus yra šis sportas? Visi žino, kiek emocijų verda skiriant balus, pavyzdžiui, dailiajame čiuožime. Ar yra ir jūsų sporte teisėjų šališkumas?
– 14 metų lankiau dailųjį čiuožimą, žinau visą tą virtuvę ir ten. Labai daug lemia „myliu nemyliu“, simpatijos, antipatijos, tarptautinė politika, iš kokių šalių teisėjai, kokiam klubui atstovauji. Bet jei esi „visa galva aukštesnė“ už kitus, tai viskas tvarkoje. Mūsų lietuviai teisėjai dažnai taip elgiasi – „šis patinka, o šis – ne“. Jei grimas nubėgo, bet sportininkas – ryškus, viskas, jis nešvarus, gali eiti namo. Visi prakaituojame skirtingai, ypač kultūrizme.
– Ar pastebėjote, kad užsienyje vertinimas kokybiškesnis?
– Užsienyje vertinimas kokybiškesnis. Ar aš laimėčiau antrą ar trečią vietą? Teisėjų iš Lietuvos ten nėra, jiems per toli ir per brangu važiuoti. Mane vertina teisėjai iš kitų šalių.
– Jaučiasi nuoskauda balse, ar teko nukentėti nuo teisėjavimo?
– Yra tekę ir nuo pat karjeros pradžios.
– Susidaro įspūdis, kad visas darbas jūsų sporte atliekamas iki varžybų, o ant scenos jau mėgaujatės pasiektu rezultatu?
– Žinoma. Visas tas darbas nudirbamas iki varžybų. Nėra dienos, kai nieko neveikiu. Visuomet turi tikslingai dirbti. Varžyboms pradedu ruoštis likus 3–4 mėnesiams iki jų. Paprasta diena prasideda nuo maisto pasiruošimo visai dienai. Mityba specifinė. Dukart per dieną pati sportuoju, šešiskart valgau, kitus treniruoju ir miegas.
– Kuo ypatinga jūsų mityba?
– Baltyminė dieta. Mėsa, jūros gėrybės, žuvis, daržovės, vaisiai. Saldumynai, miltiniai patiekalai, cukrus – deja ne. Bulkų nevalgau, nors labai mėgstu (juokiasi).
– Moterys ir svarmenys. Šiuo metu girdėti vis mažiau komentarų, kad tai nesuderinama. Pritariate?
– Man moterys ir svarmenys – pats gražiausias derinys. Kas čia gali būti nesudarinama? Esu tik už sveiką, sportišką, moterišką kūną, ne dietų iškankintą. Moterims patarčiau ne aerobikas straksėti, o nebijoti paimti didesnį svorį. Raumenys tikrai per mėnesį neužauga, nes neturime tiek daug testosterono, kiek vyrai.
– Kaip susidomėjote fitnesu?
– Norėjau „numesti“ svorio, „pataisyti“ figūrą. Nueini į salę, nežinai, ko reikia, pradedi nuo aerobikos, patampai hantelį. Turėjau raumeninę bazę po čiuožimo, man sakė, kad truputį pasportuosi ir gali eiti į varžybas. Užsikabinau.
– O dailųjį čiuožimą metėte?
– Jis neturi perspektyvų Lietuvoje. Reikėjo važiuoti į užsienį. Nėra sąlygų mūsų šalyje. Be to, ir sveikatos gaila.
– Galite „žaliems“ paaiškinti, kuo skiriasi varžybose moterų rungtys – bikinio, fitneso, kultūrizmo?
– Bikinio rungtis – merginos lengvai pasportavę, turi matytis presas, gražūs sėdmenys, krūtinė labai svarbu. Tuomet rimtesnė kategorija kūno fitnesas – kūno raumenynas turi būti aiškūs – pečiai, nugara, pilvo presas, kojos, proporcijos. Sunkiausia kategorija – moterų kultūrizmas. Ten reikia... nežinau, daugiau užvalgyti (juokiasi).
– Ar jūs pati niekada negalvojote apie kultūrizmą?
– Niekada. Man jau čia per daug. Patinka tai, kaip atrodau. Moteris, užsiimančias kultūrizmu labai gerbiu, nes ten tiek darbo įdėta, kad aš vargu ar taip galėčiau.
– Kiek kainuoja kūno fitneso sportas? Varžybų apranga juk tik bateliai, grimas, bikinis...
– Tas bikinis ir brangiausias iš visų dalykų. Jei nori tarptautiniu lygiu dalyvauti varžybose ir atitikti visus standartus, paprasčiausio bikinio kaina prasideda nuo 800–1000 dolerių. Dar bateliai, grimas. Skaičiuoju tik varžyboms. Tačiau kur dar visas pasirengimas. Tai niekada neatsiperkanti sporto šaka, nebent turi rėmėjus. Tiesa, kai pradedu laikytis dietos, maistui išleidžiu daug mažiau pinigų. Sveikas maistas, žinai tiksliai, ką reikia valgyti. Kai nesilaikai – visko prisiperki ir gaunasi dvigubai daugiau. Galima sutaupyti.
– Ar sceninės aprangos užtenka vienam sezonui?
– Taip. Po sezono keičiu, o jei turėčiau dar daugiau pinigų, tai galėčiau su vis kitu bikiniu pasirodyti kiekvienose varžybose.
– Ar nebūna, kad kai laimite su viena apranga, vėliau imate ją į kitas varžybas, nes sėkmę neša?
– Festivalyje Vilniuje per varžybas viena mergina turėjo kitą bininį, kai paklausiau, kur anas, ji atsakė, kad šitas laimę neša. Netikiu jokiais prietarais, nelaikau špygų ir nesimeldžiu. Turi eiti kovoti, ką uždirbai, su tuo ir eini. Ką jau čią Dievas padės.
– Ar turite įpročių, kurie jus nuramina, įkvepia, ar padeda susikoncentruoti prieš varžybas?
– Kryžiažodžius sprendžiu. Nei man įdomu, nei juos perku, bet prieš varžybas kelias dienas sėdžiu, man toks keistas užsiėmimas padeda.
– Ant rankų turite tatuiruotes. Kaip jos vertinamos jūsų sporte?
– Užsienyje būna net komplimentų sulaukiu. Niekas dėl to priekaištų neturi. Užsienyje sportininkai mėgsta tatuiruotis. Vienas garsus kultūristas net pusę veido išsitatuiravo. Lietuvoje mūsų teisėjams tai baisiai kliudo. Pasako po varžybų: „Čia jau siaubas. Koks čia kūno darkymas“. Siūlyčiau mūsų teisėjams plėsti akiratį. Tai normalu.
– Ar pasidarytos tatuiruotės turi kokią reikšmę?
– Ant dešinės rankos angelas gerasis ir angelas blogasis. Dvi mano pusės, kaip žmogaus. Visi mes jas turime. Kaukolė ant kairės rankos. Reikšmės nėra, bet darė labai geras meistas. Važinėju po tatuiruočių konvencijas. Pabuvau modeliu. Sportas – liga, tatuiruotės – antra liga. Gal daugiau nedarysiu, nenoriu šokiruoti teisėjų ir lietuvių. Gal jau kai nebelipsiu ant scenos, tai pasidarysiu daugiau. Taip sutapo, kad ir mano draugas tatuiruočių meistras.
– Dvejus metus gyvenate Danijoje. Kokie gyvenimo ir sporto privalumai užsienyje?
– Maistas kokybiškesnis. Žuvis, kurią labai mėgstu, ten fantastiška. Nepalyginsi su Lietuvoje esančia. Sąlygos – Lietuvoje dirbau valstybės tarnyboje nuo ryto iki 17 val. Tuomet pavargęs bėgi į salę, pasportuoji, kažko nepadarai. Toks bėgimas. Nuo ryto iki vakaro. Susikoncentruoti į režimą – be šansų. Danijoje gyvenu patogiu grafiku, planuoju dieną, sportuoju kiek noriu. Jie labai palaiko ir supranta, kad tokį sportą propaguoju. Lietuvoje tokio supratimo dar nėra. Nesigailiu ir labai džiaugiuosi, kad išvažiavau. Gal skambės emigrantiškai, bet taip yra.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Šis sezonas jau baigėsi. Artimiausi planai – varžybos pavasarį Danijoje. Galbūt gausiu rėmimą. Čia tik pradžia. Norėtųsi debiutuoti „Arnold Classic“ varžybose JAV. Yra reitingai, patekti sunku, bet viskas sukasi apie pinigus. Viskas įmanoma. Nežinau, ar kitais metais, bet dar kitais tikrai.
– Kokią svajonę turite?
– Laimėti profesionalo kortą. Jei „Arnold Classic“ varžybose tapčiau nugalėtoja, ją gaučiau automatiškai. Sužinojau, kad galima prašyti, jei kelis metus iš eilės esi prizininke. Ją gavęs esi profesionalas, gauni rėmėjus. Iš lietuvių profesionalas yra Dainius Barzinskas – jis papildų firmos veidas, dalyvauja parodose, reprezentuoji savo sportą, žinoma, turi išlaikyti tą aukštą lygį.
