Trakų pusmaratonio antros vienos nugalėtoja, „Kauno maratono klubo“ narė, Monika Vilčinskaitė bėga ne tik įprastose varžybose, bet varžosi bėgdama su šunimi Kristalu kinkinių varžybose. Sportininkė tikina, kad ši Lietuvoje populiarėjanti sporto rūšis leidžia atskleisti savo tikrąsias galimybes bėgime.
Kaip atradote šią netradicinę sporto šaką?
Apie tokias varžybas dar prieš porą metų nieko nežinojau. Bet mano draugas dalyvaudavo varžybose su dviračiu, prie kurio bėga pririštas šuo. Pamačiau, kad galima šiose varžybose dalyvauti ir bėgant, o kadangi esu bėgikė, tai nusprendžiau išbadyti savo ir Kristalo jėgas bėgant kartu. Pirmose varžybose iškart tapau nugalėtoja. Prieš mėnesį Jadagonyse vėl sudalyvavome varžybose ir užėmėme antrą vietą. Tiesa, Sibiro haskiai labai nori bėgti, bet jie nėra greičiausia ir ištvermingiausia šunų veislė (juokiasi).
Ar sunku bėgti kartu su šunimi?
Šios varžybos dažniausiai organizuojamos miško takeliais, kur daug kalnelių ir palaido smėlio. Paprastai bėgikai tokiomis trasomis nebėgioja. O čia dar tave tempia šuo ir kartais iš tikrųjų būna baisu dėl savo sveikatos. Bėgti tenka 5-6 kilometrus. Sunkiausia, kad bėgant su šunimi nesukursi jokių strategijų. Nėra galimybės iš pradžių bėgti lėčiau, o paskui greitėti ar panašiai. Čia bėgi visada maksimaliu greičiu, arba taip, kaip nori tavo šuo. Taip supranti, kad dar nepasiekei savo galimybių ribos ir kartais net nustebini save, kiek jėgų tavyje slypi. Manau kiekvienas bėgikas turėtų tai pabandyti.
O Kristalas supranta kad dalyvauja varžybose ir bėga iki pat finišo?
Šios varžybos vyksta dvi dienas, pirmą dieną šuo dar ne visada supranta kas vyksta. Antros dienos bėgime trasa jam jau būna pažystama ir jis atsimena, kad reikės bėgti iki galo. Tad būna lengviau. Šuo prieš pat startą užsidega noru bėgti ir bent iš pradžių bėga kaip tik gali. Tiesa, trasos pabaigoje būna, kad jis pavargsta ir sustoja. Tada reikia pasitelkti psichologija ir šuniuką skatinti bėgti toliau. Šiemet po varžybų nusprendėme, kad daugiau dėmesio skirsime ir Kristalo treniruotėms. Nepakenks ir jam pagerinti savo sportinę formą (juokiasi).
Ar tokių varžybų Lietuvoje daug?
Deja, ne. Lietuvoje šis sportas dar tik populiarėja. Varžybose, moterų kategorijoje, dalyvauja gal kiek daugiau nei 10 moterų su šunimis. Bėgimas su šiais keturkojais yra labai sezoniškas. Šuniukams per karšta bėgti vasarą, tad varžybos vyksta rudenį ir pavasarį. Lietuvoje vyksta vos vienos ar dvi tokio tipo varžybos. Daugiau jų būna užsienyje. Varžybos vyksta dažniausiai pavasarį ar rudenį, kai būna vėsiau.
Ar nekyla noras maksimaliai bėgti ir paprastose varžybose?
Stovint prie įprastų varžybų starto linijos, tikrai kartais kyla noras bėgti be ribų, maksimaliu greičiu, nebeskaičiuoti per kiek laiko kiek reikia nubėgti. Bet startavus, tos mintys tarsi savaime dingsta ir bėgi taip, kaip visą laiką mokeisi ir treniravaisi.
Monika Vilčinskaitė treniruojasi su „Kauno maratono klubu“
VšĮ „Kauno maratono klubas“ yra privatus lengvosios atletikos klubas, vienijantis profesionalus, ir mėgėjus sportininkus. Vykdydamas sportinę veiklą, klubas taip pat užsiima ir visuomenine veikla: įsteigė 1000 eurų prizinį fondą Lengvosios atletikos federacijos rengiamuose varžybose jaunimui, sporto entuziastams rengia viešas treniruotes, organizuoja tradiciniu tapusį, tarptautinį renginį – „Miesto maratoną“ (dar žinoma kaip „Kauno maratonas“), kuris vyks birželio 14 dieną. Taip pat spalį Kaune vyksiantį rausvojo kaspino paramos bėgimą „Pink Run su BENU“.
