„Mėgstamiausia mano komanda – „Rea..“, tai yra „Barcelona“, – greitai pasitaisė Heraclio, tačiau to užteko, kad žmona netrukus patrauktų per dantį. „Žinojau, kad širdyje tu – „Real“ fanas. Išsidavei!“ – juokėsi ji.
Didžiausių Ispanijos futbolo varžovų susidūrimas „El Clasico“ poros namuose – didelė šventė, nors abu palaiko skirtingas komandas. Justinos favoritas – karališkasis „Real“ klubas, tuo tarpu amerikietis palaiko katalonų komandą.
„Žiūrint futbolo rungtynes būna daug emocijų. Kartą kaimynas net atėjo prašyti, kad nustotume šaukti“, – juokdamasis pasakojo H.U. Perezas.
„Dabar žiūrime ramiau, daug diskutuojame apie žaidėjų, teisėjų sprendimus, analizuojame. Taip pat lažinamės: tas, kurio komanda pralaimi, kitam turi nupirkti pasirinktos komandos marškinėlius. Kartą po „El Clasico“ apsivilkome „Real“ ir „Barcelona“ marškinėlius ir išėjome į miestą. Žmonės net stabdė mus, norėdami nusifotografuoti“, – prisiminė Justina.
Poros istorija – ketvirtoji Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) inicijuotos kampanijos „HeForShe“ dalis. Šio Jungtinių Tautų projekto tikslas – kviesti vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga.
Pažintį patikrino kelionė
Heraclio vardas šeimos namuose girdimas retai. Graikiškos kilmės vardas amerikiečiams buvo sunkiai ištariamas, todėl jau JAV vyras buvo vadinamas „Rock“ (liet. uola), tuo tarpu Lietuvoje amerikietis prisistato Roku.
Justinos ir Roko pažintis – tikra 21 amžiaus meilės istorija. Moters nuotrauką amerikiečiui parodė bendra bičiulė, o netrukus jis jau rašė pirmąją žinutę socialiniame tinkle.
„Mane patraukė tai, kad dauguma jos nuotraukų buvo su futbolo kamuoliu arba aikštėje. Pats esu didelis futbolo entuziastas, daug metų žaidžiu, treniruoju vaikus, todėl iškart supratau, kad turime nemažai bendro“, – sakė vyras.
Ilgiau nei pusmetį susirašinėjusi pora galiausiai Lietuvoje susitiko vėlyvą vasarą. Pirmajam pasimatymui Justina būsimą vyrą pakvietė ne bet kur, o į Lietuvos futbolo A lygos rungtynes Vilniuje.
Toliau poros istorija vystėsi žaibo greičiu. Kartu su draugais jie keliavo po Europą, vėliau amerikietis kuriam laikui grįžo į JAV, tačiau jau pavasarį draugystę vainikavo vestuvės.
„Dar bendraudami internetu žinojome, kad susitikimas bus lemtingas – arba pajausime, kad tinkame vienas kitam, arba ne. Turbūt teisybę sako, kad norint pažinti žmogų reikia su juo išvykti į kelionę. Būtent keliaudami po Europą ir supratome, kad ši pažintis greitai nesibaigs“, – pasakojo J. Lavrenovaitė-Perez.
Darbais dalinasi po lygiai
Vos pradėję planuoti šeimą jie nusprendė, kad tiek buities darbus, tiek vaiko priežiūrą dalinsis po lygiai. Todėl gimus sūnui Milanui Mariui pirmiausia vaiko priežiūros atostogų išėjo Justina, o praėjus metams šią estafetę perėmė Rokas.
„Mano tėvai – labai tradicinių pažiūrų meksikiečiai, todėl kai aš augau mama rūpinosi namais, o tėvas stengėsi užtikrinti finansinį gerbūvį. Tada jaučiau, kaip man trūksta jo dėmesio. Todėl jau ankstyvame amžiuje nusprendžiau, kad turėdamas savo vaikų jiems skirsiu daugiau dėmesio ir į procesą įsitrauksiu tiek, kiek ir jų mama.
Mes su Justina daug kalbamės, diskutuojame, kuriame savo taisykles. Juk vaikas abiejų, tad ir auginti, manau, abu turėtų po lygiai. Todėl kai ji jau galėjo grįžti į darbą, aš perėmiau ir vystyklų keitimą, ir maitinimą, ir namų ruošą.
Manau, tai natūralu: vaikas sulaukia dėmesio iš abiejų tėvų, šeimoje geresnė dinamika, o visi rūpesčiai nenukrenta ant vieno žmogaus pečių.
Tik maisto ruošimu užsiima Justina. Ji tiesiog skaniau gamina“, – nusijuokė vyras.
„Kai tik susipažinome ir pradėjome kurti bendrą buitį, viską darėme lygiai. Rokui lygybės vertybė labai svarbi. Net ir darbe. Pavyzdžiui, vyrų ir moterų teisėjų atlyginimai skiriasi, todėl jis mane nuolat skatina kalbėti ir kelti šį klausimą, nes tai nėra teisinga. Iš pradžių bandydavau pateisinti, kad moterų futbolas ne toks populiarus, tačiau jis aiškindavo, kad svarbu ne tai. Svarbiausia – atliekamos funkcijos, kurios yra vienodos.
Labai malonu ne tik gyventi, bet apskritai bendrauti su žmogumi, kuris palaiko net tose srityse, kuriose visuomenė yra nusistačiusi priešiškai. Sūnų augindami taip pat žiūrime ne į tai, kas „priimtina“, bet kas geriausia jam. Jeigu jam patinka šokti, kodėl turėtume jį vesti į futbolą?“ – klausė Justina.
Trauma žmonos akivaizdoje
Rokas žmoną skatino ir tuomet, kai Justina dvejojo ar priimti pasiūlymą komentuoti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą.
„Iš pradžių norėjau atsisakyti. Juk tai didžiausias futbolo renginys planetoje ir nors lietuviai futbole nėra stiprūs, bet ekspertais save laiko visi. Tačiau jis labai skatino, sakė, kad tai galimybė ne tik man, bet ir moterims futbole. Galiausiai sulaukėme daug pozityvių komentarų“, – pasakojo J. Lavrenovaitė-Perez.
Moteris futbole – beveik visą gyvenimą. 13 metų pradėjusi žaisti ji atstovavo įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėms, žaidė nacionalinėje moterų komandoje, o šiuo metu yra FIFA kategorijos teisėja bei trenerė, vadovaujanti mergaičių futbolo akademijai „Bitės“ ir subūrusi moterų mėgėjų komandą „JL Stars“.
Futbole ji – kartu su vyru. Trenerio liceciją turintis H.U. Perezas taip pat dirba su „bitutėmis“ bei žaidžia Vilniaus Sekmadienio futbolo lygoje (SFL), kur rungtynėms dažnai teisėjauja Justina.
„Iš pradžių klausiau organizatorių, ar nieko tokio, kad dirbu rungtynėse, kuriose jis žaidžia? Nesulaukiau jokių priekaištų. Svarbu išlikti nešališka ir profesionalia. Tiesa, vieną kartą buvo sunku tai padaryti, kai pamačiau kitoje aikštės pusėje ant žolės gulintį kraujuojantį Roką. Varžovų atakos metu jam buvo prakirsta galva. Nors viduje ir buvo noras bėgti pažiūrėti ar viskas gerai, likau stovėti nuošalyje“, – prisiminė ji.
Sporto neskirsto pagal lytį
„Kai tik pradėjau teisėjauti, buvo sunku. Net galvojau, kam man tas stresas? Bet nusprendžiau perlipti per save, o galiausiai apėmė azartas ir noras kuo geriau išspręsti situaciją. Dabar ir tų komentarų nebegirdžiu, o kadangi pati esu žaidusi, suprantu futbolininkų emocijas ir nepriimu jų asmeniškai.
O emocijų teisėjų atžvilgiu būna įvairiausių. Iš pradžių galvojau, kad turbūt kažkas su manimi negerai, tačiau padėdama teisėjams vyrams supratau, kad čia ne lyties, o profesijos problema, nes jie dar riebesnių žodžių sulaukia“, – pasakojo J. Lavrenovaitė-Perez.
Moteris dažnai dirba vakarais, savaitgaliais, daug keliauja. Tuo metu sutuoktinis stengiasi perimti buiti ant savo pečių ir skatina ją siekti profesinių tikslų.
„Kai susitikome žinojau, koks įtemptas jos tvarkaraštis. Žinojau apie keliones, darbą vakarais, savaitgaliais. Mano darbas – daryti viską, kad ji galėtų toliau sėkmingai tai daryti, o po darbo džiaugtis mūsų sūnumi ir šeima.
Man smagu, kad Lietuvoje mergaičių futbolo situacija gerėja, norinčių žaisti vis daugėja ir jos tikrai geros žaidėjos. Džiaugiuosi, galėdamas prie to prisidėti ir matau labai daug potencialo.
Sportas vis dar susiduria su lyčių stereotipais, vienos sporto šakos laikomos vyriškomis, kitos – moteriškomis. Nemanau, kad tai teisinga. Jeigu berniukai gali žaisti futbolą, kodėl mergaitės negali? Jeigu berniukas nori šokti baletą, kodėl ne? Manau, visi turi užsiimti tuo, kuo nori ir už tai gauti vienodą atlygį“, – sakė H.U. Perezas.
