Sąmyšį Lietuvos futbolo visuomenėje sukėlę Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento rinkimai vis dar palieka daug neaiškumų. Federacijos vadovai yra kaltinami nuslėpę rinkimų konferencijos datą, dėl atviro balsavimo naudojimo, galiausiai dėl to, kad rezultatus sutarė iš anksto.
Rinkimai ketinami ginčyti UEFA organizacijai. Yra dvi tiesos: federacijos ir jos oponentų. Portalas Balsas.lt kalbina abiejų barikadų pusių atstovus. Tik kuri iš jų meluoja?
G. Babravičius: rinkimai nebuvo skaidrūs ir demokratiški
Rinkimų dieną savo kandidatūrą atsirėmęs buvęs LFF viceprezidentas Gintautas Babravičius kaltina federaciją demokratijos stoka, tikina, kad rinkimų konferencijoje turėjo būti naudojamas slaptas balsavimas ir ketina ginčyti rinkimų rezultatus.
– Ar ketinate skųsti Lietuvos futbolo federacijos prezidento rinkimus? – paklausėme G. Babravičiaus.
– Rinkimai, mano įsitikinimu, buvo nedemokratiški. Ne tik dėl to, kad kandidatų iškėlimo procedūra buvo komplikuota, bet ir todėl, kad buvo atviras balsavimas. O tai yra grubiausias standartų pažeidimas ir, kiek man yra žinoma, griežtų UEFA rekomendacijų pažeidimas. Todėl ketinu ginčyti rinkimus ir jeigu taip atsitiktų, kad atsirastų daugiau norinčių pokyčių Lietuvos futbole, tai galbūt ateityje pasikeitimai ir įmanomi.
Paradoksalu, kad, kaip bepavadinsi, įvykusius rinkimus, jie įvyko pagal galiojančius įstatus, kuriuos priėmė pati futbolo bendruomenė.
– Rinkimų dieną jūs atsiėmėte savo kandidatūrą, nors po rinkimų J. Kvedaras teigė, kad buvo susitikęs su jumis ir jūs jam pažadėjote, kad dalyvausite...
–Mano pažadas buvo ne Juliui Kvedarui, o futbolo bendruomenei. Ketinau tai daryti, bet lemiamą sprendimą padėjo priimti netikėta man žinia, kad prieš pat konferenciją buvo įvykęs ir vykdomojo komiteto posėdis, kuriame buvo susitarta dėl valdžių pasidalijimo: kad buvęs vadovas Liutauras Varanavičius taps viceprezidentu, o Kvedaras – prezidentu. Sužinojus, kad L. Varanavičius dėl minėtų priežasčių nedalyvaus rinkimuose, neliko prasmės juose dalyvauti ir man.
Paskutinė teorinė galimybė buvo slaptas balsavimas ir posėdžio pradžioje aš pasiūliau, kad reglamentas būtų papildytas slapto balsavimo procedūra, bet konferencija atsisakė. Tuomet tapo aišku, kad viskas yra susitarta. Ar sutartos rungtynės, ar sutarti rinkimai nėra įdomūs nei dalyviams, nei žiūrovams.
– Kaip vertinate L. Varanavičiaus priešiškumą jūsų atžvilgiu?
– Neįvadinčiau to kaip priešiškumo, futbolo pasaulyje aštrus liežuvis yra įprastas dalykas. Todėl L. Varanavičius viename ar kitame interviu galėjo ir apibūdinti aštriai mano kandidatavimą arba mano galimybes. Bet šiaip neatkreipiau dėmesio, kad būtų koks nors priešiškumas, kuriam turėčiau pretenzijų. Mes kandidatavome abu ir natūralu, kad varžytuvės ne visiems patinka.
G. Babravičius (Balsas.lt/R. Kondratjevo nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
– Grįžtant prie rinkimų. R. Vaiginas teigė, kad jų iškeltas kandidatas Arminas Narbekovas buvo ignoruojamas. Ar tai tiesa?
– Man sunku pasakyti, aš jau minėjau, kad kandidatų iškėlimo procedūra buvo, kukliau ir mandagiau sakant, nevykusi. Nes vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl rinkimės konferencijos datos, o pagal galiojančius įstatus buvo likusios kelios valandos, ar kelios paros, per kurias buvo galima iškelti kandidatus.
Kadangi L. Varanavičius ir anksčiau buvo iškeltas, tai galima teigti, kad kažkas, žinodamas būsimos konferencijos datą, turėjo pranašumą, o didelė bendruomenės dalis to neturėjo. Dėl to yra skaudu ir aš tikiuosi, kad tarptautinės organizacijos įvertins šituos neskaidrius rinkimų aspektus. Manau, kad galime sulaukti sprendimo, jog dabartinė futbolo federacija bus įpareigota padaryti pakartotinius rinkimus. Ir juose galėtų dalyvauti daugiau žmonių ar tai būtų A. Narbekovas, ar kitas žmogus.
– Kaip manote, ar kas nors pasikeis po šių rinkimų Lietuvos futbolo pasaulyje?
– Jei komentuoti sąžiningai ir nuoširdžiai, per pastaruosius metus futbole nuveikta nemažai. Mano nuopelnas čia minimalus, nes 12 metų buvau viceprezidentas pagal pareikalavimą – tiek, kiek vadovybei reikėjo mano paslaugų.
Bet aš kandidatavau, nes per tą laikotarpį buvo prarastas futbolo autoritetas. Ne dėl gerų ar blogų vienų ar kitų rungtynių rezultatų. Visuomet būna didelių nusivylimų ir džiaugsmų. Bet futbolas neužėmė deramos vietos sporto pasaulyje. Nebuvo futbolo politikos, buvo tik futbolo organizacija.
Manau, kad futbolas Lietuvoje vis tiek judės į priekį, nepriklausomai nuo to, kas prezidentauja, tik galbūt šiek tiek lėtesniais žingsniais nei galėtų. Futbolui nereikia privilegijų, futbolui reikia sistemos, o jau iš jos jis pasiims viską.
R. Vaiginas: rinkimai panašūs į Rusijos prezidento
Itin aštrią kritiką LFF rinkimų procesui pažėrė jau 11 metų Vilniaus apskrities futbolo federacijai (VAFF) vadovaujantis Ritas Vaiginas. Priminsime, kad sausio mėnesį LFF suspendavo šią federaciją: esą VAFF šiurkščiai pažeidė LFF įstatus, piktybiškai nevykdė LFF vykdomojo komiteto sprendimų bei neužtikrino tinkamos futbolo veiklos organizavimo Vilniaus apskrityje. R. Vaigino nuomone, Lietuvos futbolu turėtų pradėti rūpintis valstybinės institucijos.
Ritas Vaiginas (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
– Šį kartą LFF prezidento rinkimus stebėjote iš šalies. Kokia apie tai Jūsų nuomonė?, – pasiteiravome R. Vaigino.
– Teisingai pastebėjote – šį kartą viską stebėjau iš šalies ir galiu pasakyti, kad jų net nebuvo. Buvo bandymas suvaidinti spektaklį, kad tie rinkimai buvo ir įvyko. Galima teigti pasižiūrėjus į sąlygas, kurios buvo sukurtos iki rinkimų: užkirstas kelias įsilieti pašaliniams žmonėms. Visi trys kandidatai, kurie siekė posto, jau 12 metų vadovavo Lietuvos futbolui. Bet Gintautas Babravičius pamatęs, kad jam nėra šansų laimėti – atsiėmė kandidatūrą. O Liutauras Varanavičius ir Julius Kvedaras buvo iš anksto susitarę, kuris iš jų pasilieka ir toliau kandidatuoja.
Taigi, rinkimų jokių nebuvo – tik kėdės pasistumdė. Gal jie čia galvoja, kad labai protingai ir gudriai sužaidė, bet iš tikrųjų iš šono stebint tai atrodo kvailai ir primityviai. Įžūlus elgesys, nesiskaitymas ir cinizmas – nieks kitas negali kandidatuoti ir iškelti kandidato. Tai panašu į Rusijos prezidento rinkimus – ir ten įvyko kėdžių perstumdymas, ir čia.
Vadovauju Vilniaus apskrities futbolo federacijai (VAFF) ir mes buvome vieni iš oponentų LFF vadovybei ir jos vykdomai politikai. „Dėka“ federacijos vadovų sprendimų, mes buvome izoliuoti ir neturėjome jokios teisės dalyvauti šiuose rinkimuose.
– Kaip manote, kodėl Liutauras Varanavičius atsiėmė savo kandidatūrą? Baimė, kad pralaimės ar žinodamas, jog taps viceprezidentu?
Jeigu VAFF nebūtų kritikavusi, nedariusi spaudimo LFF, tai nieks nebūtų pasikeitę – L. Varanavičius ir toliau būtų buvęs prezidentu. Mes visus 12 metų buvome oponuojanti federacija, galbūt ne taip ryškiai juos spaudėme, bet paskutiniais metais kritikos pažėrėme labai daug. Ir tai davė rezultatą: įnešėm sumaištį į jų tarpą, jie pradėjo blaškytis ir spręsti, kaip išlaikyti valdžią savo rankose. Dabar pasikeitė vietomis.
L. Varanavičius nepasitikėjo savo galimybėmis, nes visa kritika buvo nukreipta į jį. Būdamas prezidentu, jis sugadino santykius su politikais, verslininkais, treneriais ir nacionalinės rinktinės žaidėjais. Autoriteto tarp futbolo visuomenės neturėjo. Jie pagalvojo, kad J. Kvedaras, buvęs futbolininkas, bus labiau priimtinas visuomenei ir bus prezidentu. O L. Varanavičius įsitraukė į antrą planą, tapdamas viceprezidentu.
Iš viso to rinkiminio farso ir žaidimo, aš matau ir pozityvių dalykų. Mūsų spaudimo dėka jis buvo nuverstas iš posto. Tai – didelis laimėjimas futbolui. Jo pažadai ir demagogija, buvo neįvykdyta. Kai sausio mėnesį LFF suspendavo VAFF narystę, aš pasakiau: jeigu L. Varanavičius liks poste, dėsiu visas pastangas, netgi politines, kad jis neliktų prezidento kėdėje. Man to nereikia daryti, nes kažkaip patys susiprato.
– Kodėl į prezidento rinkimus nebuvo įregistruotas Jūsų iškeltas kandidatas Arminas Narbekovas?
– Vasario 7 dieną, mes kreipėmės į federaciją dėl A. Narbekovo įrašymo į prezidento rinkimus. Mes nuvykome į federaciją ir ten nebuvo nė vieno žmogaus, kuris galėtų pasirašyti prašymą. Radau buvusį prezidentą – L. Varanavičių ir jis pareiškė, kad vasario 7 dieną įregistruoti kandidatą per vėlu ir šiuo metu nėra generalinio sekretoriaus – J. Kvedaro. Nes tai yra jo kompetencija įregistruoti kandidatą arba ne. Nors pagal LFF įstatus, kandidatus galima registruoti likus 40 dienų iki konferencijos, kuri buvo paskelbta kovo 17 dieną (iš tiesų, lygiai 40 dienų –aut. past.).
Tada paprašiau L. Varanavičiaus kaip prezidento, kad pasirašytų. Jis pasakė, kad neturi tokios teisės, nors buvo pagrindinis LFF organas ir turėjo visas teises pasirašyti arba ne.Jis atsakė: palik be parašo, o plikimas be parašo – tas pats, kad išmesti į šiukšlių dėžę. Tokiu būdu A. Narbekovo kandidatūra nebuvo įregistruota.
– Ką manote apie Lietuvos futbolo perspektyvas?
– 12 metų – pakankamai ilgas etapas, kad kažką nuveikti. Dabar yra teigiama, kad iš vis nėra nieko padaryta. Be abejo, yra kažkas padaryta, bet per tiek laiko ir turint tokį finansavimą buvo galima padaryti daug daugiau.
Perpildyta taurė jau buvo Europos futbolo čempionato atrankinių rungtynių cikle. Tai baisiausias ir tragiškiausias rezultatas per Lietuvos istoriją. Buvo pralaimėta Lichtenšteinui ir nesugebėjome laimėti namie. L. Varanavičius buvo sakęs, kad Lietuvos futbolas sparčiai kyla ir tai yra istorinis šansas pakliūti į finalines varžybas. Bet gavosi visiškas fiasko, nusikalbėjimas ir pažadų nevykdymas.
Prezidentas vis pasakodavo, kad rajonuose Lietuvos futbolas populiarėja, iš tikrųjų taip nėra. Kur užauginta masė perspektyvių futbolininkų: Plungėje, Telšiuose, Mažeikiuose, Utenoje – viskas baigia sunykti. Kas turi tai atgaivinti? Savivaldybės ar apskričių futbolo federacijos? Nes iš LFF apskričių federacijos gauna po 2000 litų – tokių pinigų neužtenka nei patalpų nuomai, nei kitiems reikalingiems dalykams. O Lietuvos futbolo vadovai nori, kad vystytųsi ir plėtotųsi populiariausia sporto šaka pasaulyje, neskirdama pakankamai lėšų ir dėmesio.
Girtis, kad Lietuvos futbolas plečiasi ir situacija gerėja – juokinga. Per 12 metų atsirado stadionai, tačiau juos pastatė savivaldybės. Buvo pastatytas Marijampolės sporto kompleksas, į kurį investavo savivaldybė ir verslininkai. Bet visus nuopelnus sau susižėrė L. Varanavičius.
J. Kvedaras: kolegų sprendimas atsiimti kandidatūras buvo netikėtas
Naujuoju LFF prezidentu tapęs Julius Kvedaras neigia prieš tai minėtus G. Babravčiaus ir R. Vaigino argumentus dėl rinkimų neskaidrumo ir teigia, kad kalbos apie „susitarimus už akių“ yra nepagrįstos.
Julius Kvedaras (nuotr. LFF.lt/Valdo Knyzelio)
– Ką galite pasakyti, apie viešojoje erdvėje pasirodžiusius pranešimus, jog Lietuvos futbolo federacijos rinkimai virto farsu, nes rezultatai buvo iš anksto susitarti tarp jūsų ir L. Varanavičiaus? – paklausėme J. Kvedaro.
– Viešai publikuojamus ir neteisingus pranešimus dėl LFF rinkimų iš anksto sutartų rezultatų, savaime suprantama, vertinu neigiamai. Galiu patvirtinti atvirai sakydamas, kad iki paskutinės LFF konferencijos rinkimų klausimo minutės į LFF prezidento postą kandidatavo trys asmenys: L. Varanavičius, G. Babravičius ir aš. Visi turėjome paruoštas programas, kalbas ir motyvaciją. Kandidatų sprendimas atsiimti kandidatūras man asmeniškai buvo tikrai netikėtas.
– Kodėl prezidento rinkimų metu buvo taikomas atviras balsavimas? G. Babravičius teigė, kad tai UEFA nuostatų ir demokratijos pažeidimas.
– Prieš prasidedant LFF eilinei konferencijai, buvo atvirai paklausta LFF konferencijos delegatų ir pasiūlyta balsuoti dėl prezidento balsavimo būdo. Tą reglamentuoja ir FIFA bei UEFA įstatai, kurių LFF privalo laikytis. Didžioji dauguma LFF konferencijos delegatų balso už atvirą balsavimą. Tad kalbos, jog rinkimuose buvo savivaliaujama – vėl nepragrįstos.
– Kaip vertinate savo kolegos G. Babravičiaus ketinimus protestuoti rikimus?
– Tai yra asmeninis G. Babravičiaus noras ir jis turi teisę tą daryti . Mano LFF prezidento tapimą patvirtino sveikinimą atsiuntęs ir FIFA prezidentas J. Blatteris, UEFA, bei kitos tarptautinės Europos futbolo asociacijos, su kuriomis turime glaudžiai dirbti.
– R. Vaiginas teigė, kad jam nepavyko įregistruoti kandidato Armino Narbekovo, dėl nuslėptos rinkiminės konferencijos datos. Ar tai tiesa?
– Rinkimų konferencijos ir rinkimų datos neslėpėme, visa procedūra vyko pagal LFF įstatus. Rinkimų data buvo skelbiama oficialiai ir viešai. Mano žiniomis, Arminas Narbekovas planavo kandidatuoti į Lietuvos nacionalinės rinktinės vyr. trenerio postą. Apie tai esame su juo kalbėję asmeniškai. Tačiau vėliau Arminas kandidatūrą atsiėmė, nes turėjo išvykti į Austriją dėl asmeninių priežasčių. A.Narbekovo kandidatūra vertinčiau labai gerai- tai futbolo žmogus- profesionali ir atsakinga asmenybė.
– Taip pat R. Vaiginas teigė, kad futbolo federacijos veikla turėtų pradėti domėtis valstybinės institucijos. Kaip reaguotumėte į tokią situaciją?
– Mano žiniomis, R. Vaiginas buvo parašęs prašymą į STT dėl buvusio prezidento Liutauro Varanavičiaus. Gavome oficialų patvirtinimą, kad visi įtarimai po atliktų tyrimų ir dokumentų peržiūrų yra neigiami.
– Po šių rinkimų federacija pasikeis ar tęs senus darbus?
– Lietuvos futbolo federacija yra pradėjusi daug investicinių projektų, kuriuos turime tęsti. Į prezidento postą perėjau iš generalinio direktoriaus pozicijos, todėl visi pradėti, planuoti darbai man yra labai gerai žinomi, mano inicijuoti ir jaučiu pareigą bei norą tęsti pradėtus darbus bei pradėti naujus.
LFF turi futbolo strategiją, kuri yra viešai publikuojama mūsų oficialioje internetinėje svetainėje, kurioje yra išdėstyti LFF tikslai ir siekiai iki 2020 m. Visa futbolo visuomenė ir aš asmeniškai esame įsipareigoję vykdyti ir gerai atlikti darbus.
N. Kesminas: UEFA organizacijai lietuviški pažeidimai nė motais
Futbolo komentatorius ir sporto žurnalistas Nerijus Kesminas juokauja, kad federacijos vadovai galėjo bent jau pažaisti demokratiją, nes ir demokratiškesnius rinkimus dabartinė valdžia nesunkiai būtų laimėjusi.
Nerijus Kesminas (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
– Kaip vertinate Lietuvos futbolo federacijos prezidento rinkimus? – paklausėme N. Kesmino.
– Iš tikrųjų tai aš pirmiausiai vertinčiau ne pačius rinkimus kaip faktą, o tai, kad demokratijos mažėja lietuviškam futbole. Manau, šiemet Julius Kvedaras ir Liutauras Varanavičius, kaip jie bebūtų pasiskirstę, rinkimus galėjo laimėti netgi nežaidžiant tų vaikų žaidimų neleidžiant kandidatuoti A. Narbekovui.
Antras dalykas, galimybės dalyvauti futbolo valdyme pačios futbolo visuomenės vis mažėja po tokių sprendimų, kaip tarkime generalinį sekretorių rinkti vykdomajame komitete, o ne rinkiminėje konferencijoje. Valdančių Lietuvos futbolą iš 7 ar 8 dešimčių lieka 11. Viskas imama į vienas rankas.
Grįžtu prie to, kad rinkimus vadovai vis tiek būtų nesunkiai laimėję bent jau šiemet, tuo pačiu pažaisdami demokratiją ir parodydami, kad Lietuvos futbolas yra demokratiškas. Dabar viskas , ko siekiama, labai aiškiai parodyta ir netgi nebandoma pamuilinti akių nei žiniasklaidai, nei visuomenei.
– Taigi, jūs manote, kad jau prieš rinkimus buvo susitarta, kad federacijos prezidentu taps Julius Kvedaras, o viceprezidentu Liutauras Varanavičius?
– Manau, kad taip, tai buvo dviejų žmonių susitarimas. Trečias kandidatas G. Babravičius, manau, kad tikėjosi kitokio scenarijaus, galbūt paties J. Kvedaro paramos. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais, juk J. Kvedaras lėmė ar jis pats taps prezidentu, ar pasistatys ką nors iš šalies. Ir G. Babravičius, mano supratimu, buvo paliktas už borto paskutinę dieną prieš rinkimus.
– G. Babravičius kaip tik sakė, kad ketina ginčyti rinkimus, kaip manote, ar tai padės?
– Iš tiesų, pati UEFA ar FIFA nenori anarchijos savo struktūrose. Kad būtų kažkas pakeista, turi būti kažkas labai rimto. Aš taip pat girdėjau, kad G. Babravičius yra atknisęs tai, kad pagal UEFA nuostatus konferencijoje turėjo būti uždaras, o ne atviras balsavimas. Taip, tai yra pažeidimai, bet nemanau, kad tarptautinės struktūros į juos labai rimtai pažiūrės. Jiems nereikia revoliucijų ir neramumų ir tai ne tas atvejis, kai institucijos galėtų priversti rengti rinkimus iš naujo.
– Kaip vertinate pačią J. Kvedaro asmenybę ir kaip toli Lietuvos futbolas gali nueiti su juo?
– Ten pat nueis, kur ir eina. Niekas nepasikeitė, juk buvo Kvedaras sekretorius, dabar tapo prezidentu, buvo Varanavičius prezidentas, dabar – viceprezidentas. Viskas liks, taip, kaip ir buvo. Kiekvienas gali vertinti ar tam futbolui dabar yra gerai, ar blogai.
Aš manau, kad futbolui galėtų būti geriau. Nesakau, kad per tuos 12 metų nėra padaryta gerų dalykų, bet federacija sako, kad padarė labai daug, bet jei palygintume, kas padaryta, kad ir gretimose šalyse, per tuos 12 metų padaryta nesakyčiau, kad labai daug.
– Kaip jūs manote, ko reikėtų, kad Lietuvos futbolo valdžia pasikeistų, nes dabar matome, kad jau 12 metų ji nesikeičia?
– Kuo toliau, tuo sunkiau padaryti taip, kad ta valdžia pasikeistų. Manau, kad ne federacijoje bėda, tai futbolo visuomenės mąstymo problema. Ji sėdi tyliai ir susigūžę, jai kažkokie trupiniai nubyra nuo futbolo stalo ir ji lieka tuo patenkinta. Jeigu jai pasiūlytų permainas, negalėtų pasiūlyti jokių garantijų, o čia yra ne daug, bet garantuota. O maištininkų ar revoliucionierių, kurie galėtų kažką pakeisti, futbolo visuomenėje nėra.
Dabar pradeda krūtėti patys futbolininkai, man tai įdomus reiškinys. Pavyzdžiui, Deividas Šemberas, kuris kalbėjo apie rinkimus. Jis yra žmogus, įleidęs šaknis Maskvoje ir puikiai išgyventų be Lietuvos futbolo. Jam tai neturėtų būti viena pagrindinių gyvenimo problemų, bet, jeigu jis kalba, tai reiškia skauda. Skauda ir jam, skauda ir kitiems žaidėjams. Galbūt futbolininkams pavyktų susiburti.
Deividas Šemberas (AFP/Scanpix nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
– D. Šemberas sakė, kad rinkimų rezultatai buvo aiškūs jau prieš pusė metų. Ar iš tiesų, susitarimas taip akivaizdžiai matėsi jau kurį laiką?
– Jis sakė truputėlį kitaip, kad prieš pusę metų žinojo, jog prezidentas nebus Varanavičius. Iš tiesų tos kalbos sklido. Pastaruoju metu J. Kvedaro ir L. Varanavičiaus santykiai nebuvo cukriniai. Kadangi ne Varanavičius virtutės tampo, taip ir turėjo būti. Bet tikslius rezultatus žinojo tik J. Kvedaras, visi kiti spėliojo iki paskutinės dienos.
– R. Vaiginas mums pasakojo, kad rinkiminės konferencijos data buvo keturiom dienom nuslėpta nuo žiniasklaidos ir tuomet, kai jis buvo paskelbta, jau nebeliko 40 dienų kandidatų registracijai ir dėl to nepavyko užregistruoti A. Narbekovo. Ar tai tiesa?
– Čia yra dvi tiesos, kita – Narbekovo. Aš nevertinčiau šitoje situacijoje, kas yra teisus, kas ne. Bet manau, kad protingiausia federacijai būtų buvę leistu dalyvauti, netgi ir jeigu buvo pavėluota ta viena diena. Aš esu įsitikinęs, kad Narbekovas šiemet tikrai nebūtų laimėjęs. Bet bent jau būtų sukurtas tas įvaizdis, kad futbole yra demokratija. Dabar gi viskas labai aiškiai parodyta.
– Kokią jūs matote Lietuvos futbolo federacijos ateitį? Ar manote, kad kituose rinkimuose taip pat niekas nepasikeis?
– Iki kitų rinkimų daug laiko, per ketverius metus daug kas gali pasikeisti. Dabar sakyti, kaip bus yra sudėtinga. Faktas yra vienas – kad ir kas kaip triukšmautų, tikros opozicijos Lietuvos futbole nėra. Per ketverius metus ji gali atsirasti. Tai vienintelis variantas, kuris atneštų permainas.
Tai turi būti kryptinga opozicija, ne tai, kad vienas parėkavo iš vieno kampo, kitas – iš kito. Tai yra vaikų žaidimai. Nei R. Vaiginas, nei A. Narbekovas nėra jokia opozicija. Tai yra žmonės, kurie galbūt šiuo metu nepraleidžia progos patriukšmauti, galbūt jiems nuo to yra geriau. Turėtų būti opozicija su savo nuostatais, su savo vizija ir su gana stipria komanda.
Liutauras Varanavičius (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
TIK FAKTAI
Susisiekti su buvusiu LFF vadovu Liutauru Varanavičiumi Balsas.lt komandai nepavyko. Federacijos atstovės teigimu L. Varanavičius pasakė viską, ką norėjo pasakyti po konferencijos ir daugiau komentuoti įvykio nemato prasmės.
2000 metais LFF prezidentu buvo išrinktas Liutauras Varanavičius, J. Kvedaras nuo 2000 metų ėjo LFF generalinio direktoriaus pareigas. Taigi, dabartinė LFF valdžia iš esmės nesikeičia jau 12 metų.
Būdamas futbolininku J. Kvedaras žaidė Klaipėdos „Atlanto“ ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų ekipose, Rusijoje. Jis yra dirbęs treneriu Lietuvos rinktinėse ir keliuose Kauno klubuose. 1995-1996 metais jo treniruojamas Kauno „Inkaras“ tapo Lietuvos čempionu. Kaip žaidėjas ir treneris J. Kvedaras net devynis kartus dalyvavo Lietuvos taurės finaluose ir šešis kartus laimėjo.
