Itin svarbų vaidmenį lietuvybės gyvavime klubas suvaidino 1979-1989 m. Būtent apie šį laikotarpį ir simbolines žalgiriečių kovas prieš Maskvos CSKA yra sukurtas ir naujas dokumentinis filmas „BILIETAS. The Ticket“, kurio premjera Kauno sporto halėje vyko antradienį.
Į filmo pristatymą susirinko ir keletas to laikotarpio legendinių žalgiriečių, tarp kurių pasirodė ir Rimas Kurtinaitis. Su dviem savo anūkais, kurie taip pat jau mokosi krepšinio subtilybių, atvykęs krepšininkas pajuokavo, kad berniukai pataiko taip pat gerai, kaip ir jų senelis.
Prieš filmo premjerą su žurnalistais bendravęs R. Kurtinaitis prisiminė istorijoje ilgam įstrigusius „Žalgirio“ laikus ir džiaugėsi, kad įvykiai vis dar domina sirgalius.
„Tas visas amžius jau kaip ir nugyventas ir malonu, kad tai dar kažką domina. Manau, kad visi mes nueisime į užmarštį kada nors, bet tai yra natūralu ir aš į tai žiūriu labai paprastai“, – sakė jis.
Pinigai nerūpėjo
Nors dabar neretai sirgalius sudomina sportininkų atlyginimai, R. Kurtinaitis sakė, jog tais laikais Lietuvos krepšininkams galvoje buvo visai kas kita.
„Charakteriai ir požiūriai į gyvenimą dabar yra labai kitokie nei mūsų laikais buvo, dabar daugiau į materialinius dalykus visi žiūri. Tais laikais nebuvome mes labai turtingi, bet mus vienijo pergalės. Čia ir yra šių laikų ir anų laikų didžiausias skirtumas, kad krepšinyje buvo pergalės, o dabar yra žiūrima, kas kiek uždirba. Mūsų laikais niekas apie tai negalvojo, mes žaidėme ir džiaugsmas buvo pergalės, o tų kapeikų kažkiek prisidurdavome.
Mes tada negalvojome apie pinigus, nes paprasčiausiai jų nebuvo. Mano mama dirbdama fabrike uždirbdavo 300 rublių, o aš, būdamas olimpinis čempionas, gaudavau Sovietų sąjungos stipendiją 150 rublių. Mums pergalės buvo džiaugsmas, ne pinigai“, – kalbėjo legendinis krepšininkas.
Nors pinigų tada daug neturėjo, tačiau visi žalgiriečiai nuveikė daug svarbių darbų, kurie prisidėjo nepriklausomybės atkūrimo.
„Kaip Vytauto Kernagio dainoj sako, kad „į gyvenimą žiūriu su ironija“, tai aš pakeisčiau, kad į pinigus žiūriu su ironija. Man svarbu rezultatas, svarbu nuveikti darbai. Ir nebuvome mes vieni, tai buvo visa Lietuva, kuri traukiniais, lėktuvais po Tarybų sąjungą skraidė ir važinėjo paskui mus, vargo. Visa Lietuva prisidėjo prie to, ką mes dabar turime“, – džiugiais prisiminimais dalijosi jis.
Buvo ne tik krepšininkai, bet ir verslininkai
Dėl anksčiau aptartos finansinės padėties ir santvarkos šalyje „Žalgirio“ krepšininkai nusprendė laiką išvykose išnaudoti prasmingai. Žalgiriečiai per keletą laisvų valandų, kurias turėdavo tarp rungtynių ir treniruočių, spėdavo nupirkti prekių, kurių Lietuvoje nebūdavo, o grįžę jas perparduodavo.
„Reikėjo ir prekiauti, ir žaisti, – šyptelėjo R. Kurtinaitis. – Mes atvažiuodavome vėlai vakare, nes turėdavome keliauti per Maskvą. Žaisdavome ketvirtadienį čempionų taurėje, dabartinėje Eurolygoje, tai atvažiuodavome iš vakaro, ryte turėdavome pasitreniruoti ir vakare žaidžiame. Sovietų sąjungoje dvi paras viešbutyje nelaikydavo, nes brangiai kainuodavo, todėl dieną, prieš rungtynes, mums reikėdavo apsipirkti.
Žaisdavome prieš Milaną ar Madrido „Real“, bet spėdavome ir apsipirkti, ir nugalėti.“
Jau anksčiau krepšininkas yra pasakojęs, kad tokio „verslo“ dėka žalgiriečiams pavyko „kompiuterizuoti“ Lietuvą.
„Tada Tarybų Sąjungoje apie tokią naujovę, kaip kompiuteriai mažai kas žinojo. Kadangi iš krepšinio nelabai ką uždirbdavome, sugalvojome, kad reikia kompiuterių! (...)
Išeidavo taip, kad tu investuoji daugiau nei 4 tūkstančius rublių į kompiuterį su pilna komplektacija: monitorius, klaviatūra, pelė ir t.t. Beje, monitoriai tuomet buvo dar juodai balti. Tuos kompiuterius grįžę parduodavome už 70 tūkst. rublių.
Pamenu, kai pardavinėjo „Jak-40“ lėktuvą, jis kainavo 230 tūkst. rublių. Tai galite įsivaizduoti, kokia buvo kompiuterių vertė“, – yra pasakojęs R. Kurtinaitis.
Kelias nepriklausomybės link
Įspūdingas pergales, kurios buvo atpasakotos dokumentiniame filme, prisiminęs krepšininkas juokėsi, kad jei ne tokios iniciatyvos, turbūt visa tai ir pasimirštų:
„Įprastai gyveni, dirbi, darai tą, ką reikia daryti, ir tiesą sakant, jei ne šis filmas, nežinočiau, kad mes tiek gerų dalykų gyvenime padarėme.“
Kaip ir jo bendražygis Valdemaras Chomičius, R. Kurtinaitis sentimentaliai pasakojo, kad tuometinis krepšinis buvo ne tik sportas, tačiau ir kelias į tokią Lietuvą, kokią turime dabar.
„Tai buvo didis kelias į nepriklausomybę. Mes turime tokį puikų gyvenimą, kokio dar niekada neturėjome. Tada mes dirbome savo darbą, džiaugiuosi, kad mums pasisekė.
Jei atvirai, nepasakyčiau, kad tuo metu mes labai galvojome kaip Lietuva bus nepriklausoma, nes tada niekas apie tai negalvojo. Mes dirbome, stengėmės, mylėjome „Žalgirį“, mylėjome Kauną.
Paprasčiausiai mes susirinkome į gerų vyrukų kompaniją, stengėmės ir pagrindas buvo tas, kad mes nebuvome kartu kažkokie turtingi, neskaičiavome kontraktų. Džiaugsmą nešdavo tas vidinis dalykas. Per šitą darbą, per šitą džiaugsmą mes ir įėjome į nepriklausomybės istoriją. Mes atsidūrėme laiku ir reikiamoje vietoje“, – kalbėjo krepšininkas.
Visgi nors pergalės daug kam atmintyje įstringa labiausiai, o jausmas po jų vienija tūkstančius žmonių, R. Kurtinaitis sakė, jog jam labiausiai įsiminęs momentas yra iš 1986 metų, kai Europos čempionų taurės finale Arvydas Sabonis įsivėlė į muštynes, o be lyderio likęs Kauno „Žalgiris“ nusileido Zagrebo „Cibonai“.
„Turbūt visiems labiausiai įsimena, kai laimime, o man tai įsiminė, kai pralaimėjome čempionų taurės finalą prieš „Cibona“. Aišku, atsirevanšavome Argentinoje laimėdami V. Džounso taurę, pasaulinę taurę.
Buvo ir daugiau skaudžių pralaimėjimų kol mes įveikėme CSKA. Mes tris sezonus dominavome, bet finalų nelaimėdavome kol neišmokome valdyti emocijų, kol neišmokome laimėti“, – prisiminė jis.
