Rusijos armijai į Kyjivą kol kas įsiveržti nepavyko, nors karo veiksmai vyksta aplinkiniuose rajonuose. Kalbėdamas su portalu tv3.lt R. Kurilionokas sakė, kad bent jau šiuo metu mieste situacija stabilesnė.
Pats lietuvis taip pat yra toliau nuo miesto pakraščių, pro kuriuos bando prasiveržti okupantai. Ten ypač nerami situacija buvo pirmosiomis rusų invazijos dienomis.
„(..)Bent jau pastarąsias penkias dienas mieste yra ramiau nei buvo per pirmąsias tris karo dienas ir naktis. Vakar buvo nustatyti tie humanitariniai koridoriai, bet trys minutės po nustatytos laiko jau girdėjau aidinčius karo garsus“, – tikino lietuvis.
Vos 32-erjų R. Kurilionokas savo karjerą pradėjo Regionų krepšinio lygoje Lietuvoje. Paskui tris metus dirbo vyr. trenerio asistentu Kazachstano „Astana“ klube. Tadas buvo šios šalies nacionalinės rinktinės trenerio asistentu, o nuo 2018 m. gegužės jau pats parėmė Kazachstano rinktinės vairą.
Galiausiai R. Kurilionoko karjera pakrypo į Ukrainą, kur jis šiemet buvo vyr. trenerio latvio Ainaro Bagatskio asistentu „BC Kyiv-Basket“ klube.
Tačiau šiuo metu krepšinis visiškai nustumtas į šalį, jis nėra svarbiausias. Agresoriui pradėjus karą ir bombarduojant Ukrainą šalis ginasi.
Kai kurie užsieniečiai iškart paliko Ukrainą, kiti gi tą padarė kiek vėliau. Vis dėlto R. Kurilionokas liko dėl asmeninių priežasčių, jis negalėjo išvykti dėl antrosios pusės bei tam tikrų biurokratinių dalykų.
„Aš galiu išvykti bet kuriuo metu, bet, kaip minėjau, mano draugė negali kirsti tos pačios Europos Sąjungos sienos be tam tikrų dokumentų“, – tikino jis.
„Pirmiausia, kai vasario 24-dieną įvyko pirmieji bombardavimai į karinius taikinius galvojau, kad Rusija nori duoti signalą Ukrainai, tačiau viskas įvyko, kaip matome, visai kitaip. Netikėjau tuo metu, jog bus taip žiauru iš jų pusės ir ketinimai bus rimti. Todėl pirmosiomis dienomis nesvarsčiau išvykti. Daug žmonių buvo panikoje, o aš visada sakau, kad blogiausi sprendimai yra priimami būtent panikoje.
Nenorėjau panikuoti, norėjosi ramia galva viską apsvarstyti. Jau kitą dieną situacija blogėjo. Galvoje sukosi mintys, jog likti namuose yra ne tik nesaugu, bet ir mums dviese su drauge sunku buvo psichologiškai. Aš tų garsų nebijojau, bet draugei jie kėlė baimę, tad paskui gavome pasiūlymą persikelti į klubo pastatą. Taip ir padarėme. Labiau dėl jos nei dėl savęs. Ten ir saugiau ir yra viskas, ko reikia. Laiku bėgant ėmiau svarstyti kaip reikia pasielgti, tad po 4-5 dienų pradėjome domėtis ir kaupti informaciją, kaip, reikalui esant, galėtume išvykti“, – portalui tv3.lt teigė lietuvis.
Pasak jo, per šias karo dienas buvo momentų, kai teko leistis į slėptuvę ir slėptis nuo bombardavimo.
„Kaip minėjau, persikėlus į klubo pastatą buvo momentų, kai leidomės į rūsį, tačiau laikui bėgant tos sirenos tampa įprasta gyvenimo dalimi ir jau net nekreipi dėmesio. Skamba galbūt atsainiai, bet taip mano smegenys į tai reaguoja šią dieną“, – atviravo pašnekovas.
Kalbėdama apie dienos rutiną, R. Kurilionokas tikino, kad išėjimas į gatvę dažniausiai susijęs tik su apsilankymu parduotuvėje.
„Šiandieninis išėjimas į gatvę yra susijęs tik su apsilankymu parduotuvėje. Ten viskas kiek pasikeitę. Nerasi tiek visko, ko galėjai iki karo. Pamenu, kad pirmąją dieną jau ir duonos skyrius buvo tuščias. Šiuo metu parduotuvė, į kurią įprastai eidavome, praktiškai tuščia. Mano rajone lauke aišku, kad kur kas mažiau žmonių nei įprastai, bet kažkokios baimės žmonių veiduose aš nematau“, – sakė Kyjive šiuo metu esantis lietuvis.
Jis kartu patikino, kad kol kas visko gana, bent jau šiomis dienomis jis kartu su drauge mieste jaučiasi saugus. Kyjive žmonių taip pat kur kas mažiau, o ir patys žmonės, kad ir kaip keistai tai skamba, jau išmoko ką ir kaip daryti, ir ko nedaryti esant tokiai dabartinei situacijai.
Šiuo metu Kyjive yra likęs ir tik vienas klubo kolega iš trenerių štabo, daugelis komandos narių Ukrainą paliko. Tačiau vietiniai ukrainiečiai klubo darbuotojai bei žaidėjai yra mieste.
Lietuvis kartu prisiminė ir tą dieną, kai sužinojo, kad Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą.
„Vasario 24-osios dienos ankstų rytą man skambino klubo daktaras. Pakėlęs ragelį išgirdau panikos balsą. Maždaug „Ar matei, kas darosi, rusai bombarduoja..“ Tą minutę nesuvokiau, kas vyksta ir padėjęs ragelį įsijungiau lietuviškus portalus ir tada mano mintys pasiteisino visu 100 proc. ką kalbėjau vietiniams, kurie manimi netikėjo.
Man vietiniai kartojo: karo nebus, kas turi nutikti, kad tai įvyktų, juk karas tęsiasi jau 8 metus Donbase. Kai V. Putinas pripažino tuos du regionus, tas separatistines valstybes sakiau, kad tik laiko klausimas kada įvyks invazija. Po to jau ir manęs ėmė labiau įsiklausyti, kad mąstau teisingai“, – pasakojo lietuvis.
R. Kurilionokas dar sykį patvirtino, kad kol kas su antrąją puse jaučiasi gana saugiai. Kartu patikino, kad šiuo metu liks Kyjive, bet renka informaciją ir anksčiau ar vėliau turėtų sugrįžti į Lietuvą.
„Planų yra, bet reikia viską sudėlioti tinkamai, kad ta kelionė būtų saugi“, – apie sugrįžimą į Lietuvą sakė treneris.
„Su šeimos nariais ryšį palaikome kasdien. Jie pergyvena dėl mūsų abiejų, bet išgirdus mano balsą jiems ramiau. Su treneriu (A. Bagatskiu,– aut. past.) taip pat palaikome ryšį. Labai su juo susibendravome dirbdami kartu. Galiu laikyti jį savu žmogumi – lietuviu“, – teigė Kyjive esantis R. Kurilionokas.
