Klausimas atrodo ganėtinai intriguojantis ir, mažų mažiausiai, keistas, tačiau atsakymas į jį bus visiškai paprastas. Iš kovos pasitraukus „Liverpool“ ekipai, nebeturiu nė vienas mėgiamos komandos, kurią galėčiau palaikyti.
Dar daugiau, abi finale kovosiančios pusės – „Manchester United“ bei Londono „Chelsea“ – man širdingų jausmų nekelia.
Visiškai taip, kaip nekelia ir išimtinai visos sustabarėjusios, oligarchinės, tradicinės ar netradicinės, ideologinės ar populistinės Lietuvos partijos. Tad dažniausiai tiesiog reikia rinktis mažiausią blogybę iš visų galimų. Vadovaudamasis tokiu principu rinkimuose bent jau kol kas balsuodavau už dešiniuosius, o Čempionų lygos finale balsuoju už „Manchester United“, kuri man yra žymiai mažesnis blogis nei „Chelsea“. Priežastis paprasta – niekada nepalaikiau ir nepalaikysiu jokios su Kremliaus gaujos oligarchais susijusios ekipos. Tad mano „juodajame sąraše“ yra ir „Chelsea“, ir Gelzenkircheno „Schalke“, ir Sankt Peterburgo „Zenit“, ir Maskvos CSKA...
Tuo tarpu Lietuvos politinių partijų „juodajame sąraše“ garbingos vietos suteiktos po socialdemokratų rūbu savo komunistinę praeitį slepiantiems AMB kartos atstovams, Kėdainių santechniko sambūriui, veikiau primenančiam fiktyvų UAB‘ą, skirtą asmeniniams interesams prastūminėti. Apie padangių lakūno kliką, kurios partijos herbas mažai kuo skiriasi nuo nacistinės simbolikos, jau ir kalbėti neverta. O kur dar į frontą su gramofonu rankose kilti pasiryžęs naujasis svieto lygintojas A. Paleckis? Ne itin malonius jausmus kelia ir konservatoriai, kurie Lietuvos suverenitetą lengva ranka siekia ištirpdyti plačiuose Briuselio biurokratijos koridoriuose. O kur dar nuolatos tarpusavyje besikapojantys, po to besivienijantys, o galiausiai vėl į kelias partijas besiskaidantys liberalai. Ištisas margumynas, susiliejantis į vieną niūrią paletę.
Tiesa, egzistuoja ir kita galimybė, t. y. visiškai nedalyvauti rinkimuose bei nežiūrėti futbolo finalo. Tačiau pirmuoju atveju būčiau apšauktas pilietiniu nebrendyla ir kartu su dar keliasdešimčia procentų kitų bendrapiliečių susilaukčiau įvairiausio plauko politikos komentatorių tarsi iš sakyklos beriamų pamokslų apie pilietines pareigas. Juk pamokslauti, sėdint ant šilto pečiaus, Lietuvoje madinga... Tuo tarpu antruoju atveju tiesiog nebegalėčiau toliau vadintis futbolo gerbėju, nes juk patį saldžiausią sezono kąsnį, t. y. Čempionų lygos finalą pražiopsoti tiesiog būtų kvaila.
Tokiu atveju lieka dar ir trečioji išeitis, kuria, kaip manau, gali tekti pasinaudoti tiek rinkimuose, tiek gegužės 21 dienos vakarą. Pirmuoju atveju tai būtų biuletenio sugadinimas Seimo rinkimuose, o antruoju atveju – tiesiog Čempionų lygos finalo žiūrėjimas nepalaikant jokios ekipos. Seimo rinkimuose taip būtų išreikštas nepasitenkinimas egzistuojančia rinkimų sistema, kuri į įstatymų leidėjų būrį prastumia partinės oligarchijos kruopščiai atrinktus asmenis. Futbolo atveju tiesiog pasimėgaučiau puikiu reginiu ir apsaugočiau bent kelias nervines ląsteles, kurios neišvengiamai žūva palaikant mėgstamą futbolo komandą...
Tad ir futbole, ir politikoje galioja tos pačios pasirinkimo galimybės. Tiesa, daug mieliau išeitis rinktis yra futbole, nes nuo pasirinkimo, kad ir koks jis bebūtų, nenukentės niekas, o politinės valdžios rinkimuose ant plauko kabo šalies socialinė bei ekonominė raida. Todėl prieš naudojantis vienu iš 3 galimų receptų iš pradžių dėl galimų pasekmių reikėtų pasikonsultuoti su pačiu savimi.
