Jis lengvai galėjo pasukti niekur nevedančiu keliu – milžiniška energija pasižymėjo nuo vaikystės, o šią švaistė įvairiausiais būdais.
Blogi pažymiai, muštynės, rūkymas ir kita veikla, prilipinusi „blogiuko“ etiketę dingo tada, kai būdamas septintokas V. Chomičius pirmą kartą atėjo į krepšinio treniruotę pas legendinį Vladą Janiūną. Atėjimo į treniruotę istorija – taip pat išskirtinė.
V. Chomičius ir dar keturi vaikinai pagrasino primušti treniruotes lankiusį klasės draugą, jeigu šis jų nenusives kartu.
Tas klasės draugas buvo Mindaugas Lukošius, vėliau daugiau nei dešimtmetį žaidęs Kauno „Atlete“.
Galiausiai iš penketo treniruotėse liko tik V. Chomičius, labai stipriai atsilikęs nuo keletą metų jau sportavusių bendraamžių.
Kiek vėliau V. Janiūnas prisiminė, kad V. Chomičių pasiliko dėl atsitiktinumo – pažinojo šio tėvą. Jį pažinojo visi, nes tuo metu Chomičius buvo vienintelis Kaune, turėjęs „GAZ-12 ZIM“ automobilį.
Tada dar paauglys jis išgirdo tokius V. Janiūno žodžius: „Daug dirbsime, o darbas bus tikrai sunkus. Dėl to, kad tu nieko nemoki. Atsimink – menkiausias prasižengimas ir aš tave pašalinsiu. Tada galėsi atsisveikinti su sportu. Tu jau esi išbandęs įvairiausių sporto šakų, tavo amžiaus pradėti ką nors iš pradžių jau vėlu“.
Šie žodžiai taip giliai įsirėžė V. Chomičiui į galvą, kad jis pradėjo dirbti kaip išprotėjęs.
„Kiekvieną dieną mokiausi – nemokėjau normaliai kamuolio varytis, todėl parėjęs namo mušinėdavau jį aplink kėdę, stalą. Kaimynai iš apačios su šluota pradėdavo daužyti.
Kai pradedi žaisti, nori būti aikštėje, o ne sėdėti ant suolo. Todėl reikėjo pasivyti bendraamžius ir daug dirbti papildomai, kad būčiau geresnis už juos ir treneris leistų žaisti.
Aš turbūt turėjau talentą sugebėjimui dirbti“, – bendraudamas su tv3.lt sakė V. Chomičius.
Nepraėjo nė metai ir iš vaikino, kuris į krepšį metė dviem rankomis, jis tapo komandos lyderiu, vėliau prasimušė į SSRS jaunimo rinktines, o 1978 m. tapo Europos jaunimo čempionu. Šio titulo galėjo ir nebūti – prieš pat čempionatą jis buvo išbrauktas iš rinktinės. Priežastis – „nepatikimas politine prasme“.
Istorija prasidėjo dar prieš keletą metų, kai būdamas penkiolikmetis lankėsi stovykloje Lenkijoje. Komanda apsistojo pensione, o šio direktorės pavardė buvo Chomič.
Dėl pavardės panašumų ji labai susidomėjo V. Chomičiumi, o pokalbio temos nukrypdavo ir iki tokių gyvenimiškų dalykų kaip maisto trūkumas.
Vėliau pensiono direktorė iškraipė lietuvio žodžius ir atitinkamiems organams pranešė, kad V. Chomičius esą juodina gyvenimą SSRS.
Lietuviui teko atgailauti už nepadarytą nuodėmę ir rinkti krūvą popierių, kurie įrodytų teigiamą charakteristiką. Atkaklus darbas davė rezultatą ir galiausiai V. Chomičiui buvo „atleista“ – duotas leidimas grįžti į rinktinę.
Nuskynęs pirmą rimtą titulą V. Chomičius pravėrė svajonių komandos – Kauno „Žalgirio“ – duris ir tais pačiais metais tapo jau suaugusių Europos čempionu – SSRS rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis anksčiau nei kiti įžvelgė dar visiškai žalio, 19-mečio V. Chomičiaus talentą.
Tada niekas netikėjo, kad jam pavyks taip greitai praverti vyrų rinktinės duris. Bet pavyko. Pagarbą išsikovojo charakteriu.
Treniruotės metu tarp V. Chomičiaus ir rinktinės veterano kilo ginčas – nepatiko, kad jaunuolis lipa per galvą ir nusiima kamuolius.
V. Chomičius tvirtai atšovė: „Žaidžiu pagal taisykles. Ko tu nori iš manęs? Muštis? Tuomet eikime į lauką“.
Tokių epizodų, greitai užauginusių pagarbą tarp žymiai vyresnių žaidėjų, buvo ne vienas.
Tų pačių metų stovykloje vienas rinktinės senbuvių ir žvaigždūnų Anatolijus Myškinas, vadintas „Kunigaikščiu“, pasakė, kad V. Chomičius tik nešios jų krepšius. Nuolatinė panieka nepatiko lietuviui – rūbinėje jis įsibėgėjo, kojomis atsispyrė nuo sienos ir kumščiu trenkė į lubas. Daugiau nė vienas žaidėjas prie V. Chomičiaus nesikabinėjo.
„Kas gali nutikti blogiausio, jeigu tau trenks? Na, tau paskaudės, gal sulaužys kažką. Bet kai pastovėsi už save, kitą kartą tokių konfliktų nebus. Ir aš kažkaip jaučiausi užtikrintas, kad blogiausiu atveju pakentėsiu, bet nusileisti nenorėjau“, – dabar prisimena V. Chomičius.
20 procentų talento ir 80 procento darbo – taip V. Chomičių yra apibūdinęs V. Janiūnas. Legendinis krepšininkas visiškai su tuo sutinka. Tą įrodo ir darbai.
1981 m., nors jau buvo Europos čempionas, kelis metus buvo praleidęs ant „Žalgirio“ suolo. Tuo metu Kauno klube pradėjo formuotis vėliau auksine tapusi komanda – atėjo daugybė talentingų žaidėjų.
V. Chomičius dėl vietos aikštėje kovojo juodu darbu – į kiekvieną treniruotę bėgdavo 50 minučių, o pasibaigus pratyboms likdavo salėje ir atlikdavo 800 metimų.
Toks užsispyrimas galiausiai atvėrė kelią į aikštę, o dar po metų V. Chomičius jau tapo „Žalgirio“ kapitonu ir juo išbuvo iki pat 1989 m., kada pirmą kartą išvyko į užsienį, pasirašydamas sutartį su tuometiniu Valjadolido „Forum“.
1986 m. Chomke vadintas Valdemaras turėjo unikalų šansą žaisti NBA – po sėkmingo pasirodymo kontrolinėse varžybose JAV priėjo Hjustono „Rockets“ atstovai, siūlę likti ir žaisti komandoje.
Tačiau krepšininkas suprato, kas lauktų šeimos Lietuvoje, jeigu jis priimtų pasiūlymą – valdžia ją nubaustų, o patį paskelbtų išdaviku.
Kvietimo teko atsisakyti, bet ir be žaidimo NBA V. Chomičiaus karjeroje – įspūdingi įrašai. Dukart Europos, pasaulio ir olimpinis čempionas, triskart SSRS čempionas, jau su nepriklausomos Lietuvos rinktine – Barselonos žaidynių bronzos medalio laimėtojas, 1995 m. Europos vicečempionas.
Naujienų portale tv3.lt pokalbis su V. Chomičiumi – apie įspūdingą karjerą ir jos užkulisius.
Kaip pamenate pirmąją krepšinio treniruotę? Juk prieš tai buvote išbandęs daug kitų sporto šakų, bet taip nė vienoje ir neužsilikote iki krepšinio.
Kas buvo geriausio mano gyvenime, tai pasirinkimas žaisti krepšinį. Aš visą laiką jį norėjau žaisti, bet su informacija buvo sunku – kur eiti, ką daryti. Todėl ir vaikščiojau po visur. Kai lankiau lengvąją atletiką, treneris mums apšilimui duodavo pažaisti krepšinį. Aš jo vis prašydavau, kad duotų dar 10-15 minučių. Aišku, tada krepšinį žaisdavome visai kitaip, nei tą dariau vėliau. Pasiimdavai kamuolį, pasileisdavai, mesdavai su dviem rankomis.
Mama, tėtis, visi aplinkui Lietuvoje kalbėdavo apie „Žalgirį“, Modestą Paulauską. Žiūrėdavau televizorių, visada sirgdavau už „Žalgirį“.
Po lengvosios atletikos pradėjau blaškytis po sporto šakas, bet emociškai nė viena nepatiko. Kai nuėjau į pirmą krepšinio treniruotę, kuri buvo labai sunki, supratau, kad visi esantys sporto salėje moka žaisti. Pasidarė kiek baisu. Po kokios savaitės V. Janiūnas pasakė, kad jeigu noriu žaisti, galiu pasilikti, bet turėsiu labai rimtai treniruotis, jog galėčiau kažką pasiekti.
Kai atėjote pas V. Janiūną, jūsų bendraamžiai krepšinį jau žaidė penkerius metus, bet po metų jau buvote komandos lyderis. Kiek tam reikėjo įdėti papildomo darbo?
Sunkiausia buvo suprasti patį žaidimą. Visose sporto šakose, kurias lankiau anksčiau, viskas priklausydavo nuo tavęs vieno. O čia reikėdavo pastatyti užtvarą, atiduoti perdavimą, gintis. Daug faktorių, kuriuos reikėjo išmokti. Kiekvieną dieną mokiausi – nemokėjau normaliai kamuolio varytis, todėl parėjęs namo mušinėdavau jį aplink kėdę, stalą. Kaimynai iš apačios su šluota pradėdavo daužyti. Galiausiai, parėjęs iš mokyklos, atrasdavau laiką, kai visi praktiškai dirbdavo ir mažiausiai pusvalandį kaire ranka varinėjau kamuolį.
Toliau visą gyvenimą ateidavau anksčiau į sporto salę, apšildavau, apsiprasdavau su kamuoliu ir tik tada eidavau mėtyti į krepšį. Niekada nepradėdavau mėtyti iš toli, pradėdavau metimais iš po krepšio ir vis eidavau toliau.
Kai pradedi žaisti, nori būti aikštėje, o ne sėdėti ant suolo. Todėl reikėjo pasivyti bendraamžius ir daug dirbti papildomai, kad būčiau geresnis už juos ir treneris leistų žaisti.
Tuo metu tekdavo labai daug fantazuoti. Nebuvo iš ko mokytis, todėl mokydavaisi iš komandos draugų, žiūrėdavai, ką jie daro, dar pridėdavai savo kažkokį judesį.
Buvau greitas, šoklus, bet man labai trūko plastiškumo, nors lengvai galėjau padaryti špagatą, vaikščioti ant rankų. Bet krepšininko plastiškumo labai trūko.
Jūs visada garsėjote darbo etika – Rimas Kurtinaitis kartą yra sakęs, jog kasdien atlikdavote po 800 metimų.
Aš turbūt turėjau talentą sugebėjimui dirbti. Nebuvau talentingas krepšiniui, neturėjau metimo jutimo, kaip Kurtinaitis. Jis, ką bedarytum, paleisdavo metimą į tą pusę ir praktiškai visada pataikydavo. Kad man taip sektųsi, turėjau mėtyti, mėtyti, mėtyti. Ir taip per daug metų išmokau. Dabar jaunimas galvoja, kad jeigu nueis ir atliks 100-200 metimų, iš karto taps geresniu krepšininku. Net kai mėtai labai ilgą laiką, metimas neateina iš karto. Turi suderinti labai daug dalykų – fizinį pasirengimą su metimu, rankos technika. Kai mėtai daug, pradedi suprasti pataikymo skonį. Supranti, kaip turi išmesti kamuolį, kurioje pozicijoje laikyti rankas, kur kamuolys turi būti.
Svarbiausia yra pastovumas. Jeigu vieną dieną įmeti 20 taškų, o kitą nulį, niekas negali žinoti, ko iš tavęs tikėtis. Mano darbas buvo skirtas, kad galėčiau nuolat įmesti savo taškų vidurkį.
Kai išvažiavau į užsienį, visas šis darbas man davė labai daug. Ispanijoje mesdavau po 20, Italijoje po 27. Visose komandose mano vidurkis buvo panašus.
V. Janiūnas yra pasakęs, kad Chomičius – tai 20 procentų talento, o 80 – darbo. Sutinkate su tokia nuomone?
Žinoma. Mane supo žmonės, kurie man padėjo. Reikėjo priimti kiekvieną mintį, pamokymą, bet perdirbti savaip ir nešiotis tą savyje. V. Janiūnas man labai padėjo ir palaikė.
Pradėjau žaisti centru, pradžioje buvo gerai, bet su kiekvienais metais poziciją reikėjo keisti. Po trejų metų jau reikėjo žaisti įžaidėju.
Dažniausiai vaikai, augdami karjeros metu, eina nuo apačios – pradžioje žaidžia įžaidėju ir kyla aukštyn. Bet kai ateini stuobrys, kuris krepšinį pradeda nuo nulio, tau reikia kilti į apačią nuo centro pozicijos.
„Žalgiris“ į pagrindinę komandą pasikvietė jus, kai sulaukėte 19 metų. Kiek buvo sunki pradžia?
Treniravausi su dubleriais, žaisdavome ir turėdavome treniruočių su pagrindine komanda. Kai tapau Europos čempionu su jaunimo, vyrų rinktinėmis, patekau į „Žalgirį“, sužaidžiau keletą rungtynių.
Bet po to, kadangi turėjome labai gerų žaidėjų – Arlauską, Masalskį, Jovaišą, Linkevičių, reikėjo dirbti ir laukti, kol ateis tavo laikas. Metus ar dvejus negaudavau žaisti nė minutės. Todėl išsikeldavau sau uždavinius – mesti geriau nei Masalskis, šokti aukščiau nei Arlauskas, suprasti, kaip žaidžia Jovaiša buvo sunku, bet stengiausi kažką kopijuoti.
Dabar daugelis jaunų žaidėjų, negaudami žaisti, ieško kitos komandos. Bet gal reikia turėti vidinį užsispyrimą laimėti. Kai ateina tavo laikas, tu jo nebepaleidi.
Jau po dvejų metų tapote visaverčiu ekipos nariu ir kapitonu. Kas taip greitai padėjo įsitvirtinti komandoje?
Turbūt užsispyrimas, noras treniruotis, bendravimas, žmogiškumas. Viskas susidėjo į krūvą.
Yra daugybė istorijų, atskleidusių jūsų charakterį, nenorą nusileisti. Niekada neturėjote autoritetų, jų nebijodavote?
Kas gali nutikti blogiausio, jeigu tau trenks? Na, tau paskaudės, gal sulaužys kažką. Bet kai pastovėsi už save, kitą kartą tokių konfliktų nebus. Ir aš kažkaip jaučiausi užtikrintas, kad blogiausiu atveju pakentėsiu, bet nusileisti nenorėjau. Niekada pirmas nepradėdavau, bet visada atsakydavau ir pastovėdavau ne tik už save, bet ir kitus.
Atrodė, kad tai persidavė ir krepšinio aikštėje – dažnai atlikdavote lemiamus metimus, kolegos visada išskirdavo šį jūsų šaltakraujiškumo bruožą. Nejautėte baimės ir žaisdamas?
Geriausias vaistas nuo jaudulio yra žinojimas, ką turi daryti aikštėje, žinojimas, kad esi geros sportinės formos. Kai esi užtikrintas, gali atsipalaiduoti, nors jaudulys niekur nedingsta. Jis yra, bet tik tol, kol pradedi žaisti.
Tie pataikymai – ypač baudų metimai – man buvo lengviausi metimai. Darbas duodavo šaltakraujiškumą.
Kuris lemiamas metimas yra saldžiausias?
Turbūt 1985 m. universiados finale. Pirmavome keliais taškais, bet amerikiečiai įmetė. Mums liko septynios sekundės – daug neprigalvosi. Paėmiau kamuolį ir matau, kad nuo vidurio linijos prie manęs bėgo du žaidėjai. Pagreitėjau, nusivariau iki 8-9 metrų atstumo nuo krepšio ir paleidau tą kamuolį.
Kažkaip jaučiau, kad metimas įkris. Bet, kai žaidėme Europos taurės finale su „Barcelona“, atrodė, kad gavau gerą progą metimui, bet nepataikiau.
Todėl būna įvairių momentų, svarbu po to, kai nepataikai, išlikti stipriu ir tikėti savo žaidimu. Neprisigalvoti jokių nesąmonių.
Atsivėrus pasauliui greitai tapote „rusiško biznio rykliu“, Šarūnas Marčiulionis yra sakęs, kad norint užsidirbti reikia vaikščioti paskui jus. Visada šalia krepšinio turėjote verslininko gebėjimus?
Mes visi darėme biznį. Prieš mus buvę žaidėjai, kitos komandos. Išvažiavus visada norėjosi kažką parsivežti. Bet aš turėjau daugiausiai energijos. Nueidavau apsižiūrėti, tada į treniruotę, o kitą dieną prieš rungtynes eidavau užsipirkti. Viskas jau buvo aišku – kur ir ką pirkti. Per pietus visi dažniausiai miega, o man nepatinka.
Su SSRS rinktine laimėjote viską – tapote pasaulio, olimpiniu, dukart Europos čempionu. Kuris titulas kelia įsimintiniausius prisiminimus?
Aš visą gyvenimą neskirčiau titulų ir tiesiog siekdavau laimėti artimiausias rungtynes. Taip galiausiai tapdavai čempionu.
Pakliūti į SSRS rinktinę nebuvo lengva. Ten žaidė labai geri krepšininkai, su visais jais iki šiol bendraujame, susitinkame. Tais laikais buvome kaip šeima, tai vienija toliau. Galėjome drąsiai žiūrėti į akis ir sakyti, ką galvojame.
Kiekvieno sportininko svajonė yra laimėti olimpines žaidynes. Bet esu tapęs Lietuvos, SSRS čempionu, visokių turnyrų nugalėtoju, jausdamas pergalės skonį nori eiti toliau.
Kai iškovojome bronzą 1992 m., buvome tokie patys laimingi, kaip laimėję auksą. Tai svarbiausias titulas.
Šiose žaidynėse žaidėte prieš JAV „Svajonių“ komandą. Kaip pamenate tą patirtį?
Pirmus du kėlinius jie žaidė ramiai ir kol jie taip žaidė, mes laikėmės. Bet užteko porą kartų suklysti, nepataikyti ir per dvi minutes jau atsilikome dvidešimčia taškų.
Jie labai greitai kontraatakuodavo ir rinkdavo daug lengvų taškų. Žinodami, kad nelabai jiems pasipriešinsime, ėjome tiesiog žaisti. Kitos rungtynės buvo prieš NVS, jeigu būtume ištaškę energiją su JAV, mums galėjo pritrūkti jėgų kovoje dėl bronzos.
Matėme, kad JAV stipresni. Varantis kamuolį prieš Jordaną, nesvarbu, į kurią pusę eisi, jis atsiras prieš tave. Galiausiai nusprendžiau, kad prieš jį jokių apgaulingų judesių nereikia, eidavau tiesiai, kad bent kažkiek aplenkčiau jį. Keli momentai gavosi. Jų šuoliai, dėjimai… Susirinko visi geriausi ir tai buvo tikra „Savjonių“ komanda, parodžiusi, koks krepšinis yra nuostabus.
Pažaidus su tokiais žaidėjais, atsiranda antras kvėpavimas. Jeigu atrodydavo, kad kažką gali, suprasdavai, kad tik kažkiek procentų. Vėl pradedi dirbti ir treniruotis, nors jau ir buvai veteranas.
Su NBA žaidėjais teko susidurti anksčiau – po 1988 m. Vilniuje vykusių rungtynių tarp SSRS rinktinės ir Atlantos „Hawks“, kuriose pelnėte 26 taškus, tuometinis varžovų treneris Mike’as Fratello jus labai gyrė. Ar niekada neturėjote galimybės išvykti į NBA?
Buvo 1986 m. Tada žaidėme Europos čempionų taurės rungtynes su Stambulo „Galatasaray“ ir vykome namo per Maskvą. Ten mus pasitiko, turėjome iš vieno oro uosto vykti į kitą. Prie manęs priėjo sporto komiteto atstovas ir davė bilietus į JAV. Tada lyg ir Kurtinaitis buvo diskvalifikuotas iš rinktinės, Sabonis traumuotas, todėl pasakė, kad turiu skristi į JAV pas rinktinę, trūko žmonių.
Išskridau ir kaip dabar pamenu, kad negalėjau užmigti naktį, citriną valgiau. Palindaug po karštu dušu, išsimiegojau ir vakare prasidėjo rungtynės. Surinkau daug taškų ir kai baigėme turnė, laikraščiai rašė, kas sustabdys tą garvežį, kuris tempė visą komandą.
Po kelionės atvažiavo atstovai iš Hjustono „Rockets“ ir siūlė pasilikti bei žaisti pas juos. Nuėjome su Marčiulioniu į pasitarimą. Bet suprantate – buvo 1986-ieji metai. Tėvai dirba, yra šeima. Būčiau išdavikas. Dabar paprasta, bet tada reikėjo labai pasverti, ką gali prarasti.
„Rockets“ suprato, kodėl atsisakote?
Gražiai paaiškinau situaciją. Pasakiau, kad esu laimingas dėl pokalbio, bet turiu gerą gyvenimą ir žaidžiu už „Žalgirį“.
1989 m. gavote šansą išvykti į užsienį, sudarėte sutartį su ispanų Valjadolido „Forum“. Kaip pamenate atsivėrusią galimybę?
Mes išvažiavome tam, kad išvažiuotume. Jie atvažiavo kalbėtis su Arvydu Saboniu, jis pakvietė važiuoti kartu. Ispanai nusprendė, kad tiksime dviese, nors iš pradžių vietoje manęs norėjo amerikiečio. Tuo metu buvo leidžiama turėti tik du užsieniečius.
Sporto komitetui turėjome sumokėti 70 proc. atlyginimo, kad mus išleistų. Bet tai nesvarbu, užteko pragyventi. Atvažiavo daug lietuvių, padėjome jiems gauti darbą, leisdavome nakvoti namie.
Gyvenome tikrai smagiai. Šalia vienas kito, turėjome daug gerų draugų. Išmokėme ispanus dainuoti lietuviškai.
Ar yra titulas, kurio trūksta?
Labai gaila, kai Arvydą Sabonį išvijo iš aikštės Čempionų taurės (dabartinės Eurolygos, - aut. past.) finale 1986 m. Turėjome šansą. Pritrūko kažkiek proto, jėgų. Dabar pagalvojus, galima būtų daryti kažką kitaip. Tai gal šito titulo.
Karjerą baigėte būdamas keturiasdešimties, LKL vis dar rinkdamas po 16 taškų. Nebuvo noro toliau žaisti?
Norėjau likti Marijampolėje, bet teko išeiti iš komandos. Tada man paskambino iš Permės. Jie mane pakvietė kaip trenerį, ne žaidėją. Sakė, kad galėsiu būti žaidžiantis treneris. Išvažiavau, pirmus dvejus metus treniruotėse dirbau ir žaisdavau, mokindavau jaunimą. Ir po dviejų metų man sako, kad jeigu noriu tapti tikru treneriu, turiu nustoti žaisti. Žaidėjus geriau treniruoti, bet nežaisti, turėti atstumą. Tapau treneriu, bet aktyviai dar žaidžiau iki 47 metų.
Kas padėjo išlikti ilgaamžiu?
Daug aplinkybių. Pirmiausiai, kai tu dirbi ir esi fiziškai stiprus, visi raiščiai yra kondicijoje. Būna sumušimai, bet rimtoms traumoms nėra vietos. 1995 m. Europos čempionate Graikijoje trūko meniskas, dar žaidžiau per skausmus.
Koja pasidarė kaip kaladė, o po dviejų dienų reikėjo važiuoti į komandos stovyklą Turkijoje. Dešimt dienų atlaksčiau, bet po stovyklos atsiprašiau trenerio ir grįžęs namo operavausi.
Į traumas mažai kreipiau dėmesio, bet didelių iš esmės neturėjau.
Dabar neatsiliepia tai, kad nekreipdavote dėmesio į traumas?
Aš taip visą gyvenimą. Gyvenu su skausmu. Po 1995 m. operacijos tikrai turėjau problemų, bet dar žaidžiau 4-5 metus. Viskas priklauso nuo tavo atsidavimo veiklai. Kairys kelis tikrai duoda problemų.
Dar galiu slidinėti, plaukioti, svarmenimis kilnoti, krepšinio jau nežaidžiu, galiu tik mėtyti. Sužaidžiau vieną sezoną veteranų komandoje, bet po kiekvienų rungtynių ištindavo kelis. Taip ir gyvename.
Ačiū už pokalbį.
