Prieš pusantro šimto metų gimė Džeimsas Neismitas. Būtent jis sugalvojo, kad futbolo kamuolį galima mėtyti į poros metrų aukštį pakabintą kibirą ar krepšį su dugnu.
Vėliau futbolo kamuolį pakeitė oranžinis, tapęs pagrindiniu krepšinio simboliu. Kad po kiekvieno metimo nereiktų kamuolio išsiimti iš krepšio, jo dugnas buvo pašalintas. Lietuvoje „krepšinio infekcija“ plisti pradėjo apie 1920- uosius. Vaistų nuo jos nerasta iki šiandien. Jų ir neieškoma, nes krepšinis kiekvienam kažką reiškia.
„Už tą, ką pasiekiau gyvenime esu dėkingas krepšiniui. Krepšinis tai – hobis, darbas, meilė. Dažnai net pakeičia moterį“, – juokavo buvęs krepšininkas, o dabar treneris Rimas Kurtinaitis. Visas mano gyvenimas – krepšinis ir be jo aš negaliu“, – kalbėjo vieną Rusijos klubų treniruojantis lietuvis.
(nuotr. SCANPIX) R. Kurtinaitis
Sportininkas pasakojo, kad būna akimirkų, kai norisi su kamuoliu išbėgti į aikštelę. „Kartais ir sapnuose žaidžiu krepšinį... Širdyje aš vis dar toks pats krepšininkas kaip ir prieš 30 metų“, – nostalgiškai kalbėjo Maskvos srities „Chimki“ treniruojantis R. Kurtinaitis.
Buvęs krepšininkas ir Kauno „Baltų“ komandos direktorius Sergėjus Jovaiša atviravo, kad krepšiniu išsyk, vos pradėjęs žaisti, labai nesusidomėjo. Pasak S. Jovaišos, dabar jam krepšinis – gyvenimo būdas, aistra, meilė ir kartais skausmas.
„Penktoje klasėje visus ištysusius vaikinus „varydavo“ į sporto mokyklą. Patekau ir aš. Kadangi viskas buvo įdomu, tai į krepšinį iš pradžių žiūrėjau atmestinai. Kartą mane pasikvietė treneris ir pasakė, kad turiu gabumų – manęs gali laukti puiki ateitis, jei rimtai sportuosiu. Pasirodo neklydo“,– šypsojosi sportininkas.
Pasak S. Jovaišos, dabar jam krepšinis – gyvenimo būdas, aistra, meilė ir kartais skausmas.
Sergejus Jovaiša (Robertas Dačkus fotodiena.lt nuotr.)
Neatsiejama Lietuvos krepšinio dalis, sirgalių vadas Tomas Balaišis – Sėkla „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad į krepšinį atėjo 1999 – aisias.
„Tuomet pakvietė mane draugas pasižiūrėti „Lietuvos ryto“ rungtynių ir „užsikabinau“. Vėliau pradėjau keliauti su rinktine, tačiau sakyti, kad nuo vystyklų svajojau tapti krepšininku negalėčiau. Realiai vertinau savo galimybes. Atsimenu, kai pjūkliuku išsipjovęs medinį krepšį, mėtydavau teniso kamuoliuko dydžio kamuolį“, – apie save ir krepšinį pasakojo T. Balaišis.
Pasak jo, jaunystėje futbolą žaisti teko kone 10 kartų daugiau nei krepšinį. „Pirmosiose varžybose, kurias mačiau gyvai žaidė Vilniaus „Statyba“, – prisiminimais dalinosi Sėkla. Lietuvos sirgalių sirgalius sakė ir dabar pasižiūrintis kitų sporto šakų varžybas.
„Reikia pasirinkti. Domiuosi ir futbolu, ir ledo rituliu, ir krepšiniu. Tiesiog taip viskas sutapo, kad gyvenime krepšinis užima daugiausia. Krepšinis – ir draugai, ir hobis, ir laisvalaikis“, – apibendrino T. Balaišis.
Lietuvos krepšinio rinktinės sirgaliai su būgnais (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
