Pasaulio krepšinio auksą laimėję devyniolikmečiai pavadinti tautos didvyriais. Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė nutarė valstybiniais apdovanojimais pagerbti Lietuvos nacionalinės rinktinės jaunuosius krepšininkus.
Čempionai iškilmingai sutikti sostinės Rotušės aikštėje. Auksinės krepšinio šventės Rygos arenoje liudininkais, tarp kurių – 9 tūkst. lietuvių, buvo ir didelis būrys rokiškėnų. Jie neslepia, jog tiek daug adrenalino iki šiol neteko pajusti.
Euforija
Rokiškėnas Petras Lukštaraupis, po krepšinio finalinių rungtynių į namus grįžęs 2.30 val., negalėjo užmigti nuo susikaupusių emocijų. „Galvoje visą pusdienį skambėjo Sėklos (Lietuvos rinktinės simbolio Tomo Balaišio) būgnai. Jei pirmadienį ryte per televiziją būtų kartoję auksines rungtynes, būčiau nėjęs į darbą. Galėčiau žiūrėti jas ir žiūrėti. Tokioms rungtynėms nebereikia nė komentarų“, – sakė aistringas sirgalius. Pasak jo, jaunimas sulaužė posakį, neva jauni turi mokytis iš vyresniųjų. Vyrų rinktinei Europos čempionate nebėra galimybės trauktis – jiems teks kautis dėl aukščiausio apdovanojimo. „Jei esame stipriausi pasaulyje, tai kiek bėra tos Europos?!“ – emocijomis tebegyveno p. Petras. Sekmadienio euforijos, anot jo, žodžiais nusakyti neįmanoma: visą Rygą ir jos prieigas užtvindė žaliai ir geltonai pasipuošę lietuvaičių sirgaliai, o po rungtynių gatvių ir kelių eismas atiduotas mašinoms lietuviškais numeriais, papuoštiems mūsų tautine simbolika. Ir taip – per visą Latvijos sostinę. „Kur ten matysi kitų šalių sirgalius, kai lietuvaičiai visa jūra užplūdo areną ir jos prieigas. Kur bepasisuksi – visur lietuviška kalba“, – juokėsi pašnekovas.
Krepšinio bacila daug metų užsikrėtęs p. Petras džiaugėsi, kad nepasitvirtino skeptikų prognozės, neva kita tokia krepšinio žvaigždė kaip Arvydas Sabonis Lietuvoje gali gimti tik po 100 metų. „Praėjo 15 metų, ir Lietuva turi Joną Valančiūną. Kas bus iš šio vaikio, kurio talentas jau dabar atima žadą net patyrusiems krepšinio specialistams? Jis dirba tarsi užvestas robotas“, – dalinosi įspūdžiais p. Lukštaraupis.
Latviai tapo lietuviais
„Rygos arena talpina 12 tūkst. sirgalių, o lietuvių per rungtynes dėl aukso joje buvo apie 9 tūkst. Mačiau pažįstamų veidų iš Rokiškio, Juodupės, Pandėlio. Arenoje – nuolat ošianti žaliai geltona jūra. Kai prieš varžybas grojo himną, sirgaliai padarė tokią bangą, kad didesnio “užvedimo„ mūsų komandai ir nebegalėjo būti. Nuo pirmos sekundės žinojau, kad mūsiškiai spurtuos paskutiniame kėlinyje, nes pirmuosiuose akivaizdžiai taupė jėgas pabaigai. Taip ir atsitiko“, – pasakojo Audrius Miškinis, krepšinio treneris ir artėjančio Europos krepšinio čempionato tautos reporteris. Širdį glostė matant, kaip latvių sirgaliai pirko Lietuvos simbolika papuoštus marškinėlius, vėliavas, stojo į eilę ant veidų nusipiešti trispalvę. „Salėje atmosfera buvo ties išprotėjimo riba: kartais atrodė, kad nuo emocijų nusikels arenos stogas ar plyš sienos. Visų gerklės net dabar užkimusios. Neįsivaizduoju, kokius jausmus išgyveno patys krepšininkai ir jų treneris? Miegoti neturėjau laiko: skubu vidurkelyje pasitikti iš Rygos į Lietuvą grįžtantį pasaulio čempionų autobusą – rengsiu reportažą“, – auksinių rungtynių įspūdžius vakar po pietų mums perteikė tautos reporteris Audrius.
Lemiama riba – ties skaičiumi 4
„Kai šeštadienį pirkome bilietus į finalines rungtynes, greta stovėjęs rusų sirgalius mestelėjo: „Varžybos su serbais lietuviams nebus tokios sėkmingos, kokios buvo su rusais.“ O latvių sirgalius jam atrėžė: „Būtų įdomiau, jei finale lietuviai būtų žaidę su amerikiečiais, kuriems prieš čempionatą prognozuotas auksas“. Aistros virė ne tik tarp lietuvių“, – pasakojo krepšinio sirgalius Romas Kilkus, „Gimtojo Rokiškio“ darbuotojas, Rygos arenoje pasaulio čempionato rungtynes stebėjęs šeštadienį ir sekmadienį. Anot jo, arenoje lietuvių sirgalių užkurtas pragaras šokiravo ne tik varžovus serbus, bet ir auksinio finalo stebėti susirinkusius krepšinio specialistus iš viso pasaulio. „Mačiau, kaip svarbių asmenų vietose sėdintys žmonės stebėjo ošiančius sirgalius ir filmavo, sukiodami objektyvus į visas arenos puses, būgnais mušančius, dainuojančius, skanduojančius ir bangas formuojančius žaliuosius. Matyt, jie negalėjo patikėti esant tokių atsidavusių gerbėjų“, – sakė pašnekovas, prisipažinęs, jog išgyveno nerealias emocijas.
Sunkiausias momentas buvo trečiajame kėlinyje, kai abi komandos turėjo po 44 taškus, o iki kėlinio pabaigos buvo likusios 4 minutės ir 4 sekundės. „Jaučiau, kad šie ketvertai buvo lemiami: netrukus prasidės mūsiškių spurtas. Taip ir atsitiko“, – nuo skanduočių užkimusiu balsu pasakojo Romas. Jam nebepasimirš žaliai ir geltonai apsirengusių lietuvių sirgalių jūra ne tik arenoje ir jos prieigose, bet ir prie Jūrmalos esančiame prekybos centre „Rimi“. „Užėjome į prekybos centrą, o ten – vien mūsiškiai, tarsi viščiukai iš inkubatoriaus. Ir vien lietuviška kalba, tarsi būtume Lietuvoje. Tas pats ir kelyje: jei į trispalvėmis papuoštą mašinų koloną įsimaišydavo latvis, tai jis stengdavosi kuo greičiau ištrūkti į šalutinį keliuką. Latviai džiūgavo kartu su mumis, užleido mums kelią, sveikino mus su pergale“, – sakė pašnekovas ir nuoširdžiai džiaugėsi latvių ir lietuvių vienybės dvasia.
Aldona MINKEVIČIENĖ
