Atvykus į Kauno oro uostą rugsėjo 2d. mus su sūnumi kažkiek kamavo nerimas, ar dėl oro sąlygųpakils lėktuvas. Turėjome išskristi su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine į Slovėniją stebėti Europos vyrų krepšinio čempionato pirmojo etapo. Su nerimu ir jauduliu laukėme TO SUSITIKIMO SU RINKTINE! Kai pagaliau JIE pradėjo lipti į lėktuvą, nuskambėjo tik kažkieno tylus „Už Lietuvą“, ir viskas... Krepšininkai tyliai susėdo į savo vietas ir susiruošė miegoti. Tik Broliai buvo labai gerai nusiteikę, pasisveikino su visais, pasikalbėjo. Tada pagalvojau: „Ar tai ir viskas? Ar tiek sirgalių aistros? Ar tai ir yra skrydis su rinktine?..“
Ir tada paskelbė apie sugedusį lėktuvo variklį...Rinktinė išlipo pirma, taip pat tyliai kaip įlipo, tik Valančiūnas su Motiejūnu užsibuvo. Tada stiuardesė pranešė, kad turi išlipti visi žaidėjai ir važiuoti vienu autobusu, tik tada išleis likusius keleivius, į ką Valančiūnas atsakė: „Viskas tvarkoj, mes važiuosime žmonių autobusu“... Tada po truputį ir prasidėjo linksmybės ir aiškinimasis juokais, jei mūsų autobusas yra žmonių, tai kokiu jie atvažiavo...Tada apie 2 valandas praleidome oro uoste kartu su rinktine, belaukdami kito lėktuvo. Tuo metu visi turėjo progą pabendrauti su rinktine, nusifotografuoti, surinkti autografus. Šiaip krepšininkai, kad ir buvo susirūpinę dėl skrydžio, su sirgaliais buvo draugiški ir geranoriški.
Atvykome į Slovėniją naktį, nelabai ką matėme, tik prabudus ryte ir pažiūrėjus pro langą buvo sunku patikėti, kad tairealybė. Mes apsistojome nuostabaus grožio Bledo miestelyje, tad pirmasis vaizdas buvo – smaragdinis ežeras, pilis oloje, bažnyčia mažoje salelėje ežero viduryje.
Jau pirmą rytą išėjome pasivaikščioti po miestelį ir iš karto nustebino, kad lietuvių yra visur!!! Kadangi beveik visi net ir ne rungtynių metu turėjo kokios lietuviškos atributikos, dar nesusipažinę iš karto sveikindavosi, dalindavo įvairius patarimus apie lankytinas vietas, dalinosi įspūdžiais apie kelionę. Iki pirmųjų rungtynių turėjome beveik 2 dienas, tad jas praleidome šitame pasakiško grožio miestelyje ir leidomės į ekskursijas. O miestelis vis prisipildydavo lietuviško šurmulio ir dainų, nes atvykdavo vis naujų sirgalių.Atvykę iškabindavo trispalves balkonuose, ant mašinų ir t.t. Likus pusdieniui iki rungtynių gatves užplūdo visaip labai spalvingai ir linksmai pasipuošę mūsų sirgaliai, su nelabai pasipuošusiais kiti dalinosi atributika, vieni kitų klausinėjo apie nuvažiavimą iki arenos (mat atstumas buvo apie 25km). Vieni buvo užsisakę autobusus, kiti „tranzavo“, kas ką galėjo pavežti, geranoriškai pasiūlydavo. Jau tada apėmė toks labai geras jausmas, kad vieni kitų nepažįstantys žmonės tokie draugiš ki, geranoriški, linksmi, nes visus sieja bendra aistra – KREPŠINIS !!!
Atvykus prie arenos didžioji dauguma patraukė į „Bowling Bar“, kurį reklamavo kaip pristatantį Lietuvą. O ten... Minios sirgalių, lietuviškos dainos, alus ir rungtynių laukimas. Krepšinio aistruoliai iš Kauno net buvo sugalvoję, kad slovėnai turi čempionato simbolį LIPKO, o jie atsivežė savo, Lietuviškąjį ĄŽUOLĄ – vidutinio amžiaus nediduką vyruką su krepšininko šortais iki ausų, vyžom ir ąžuolo vainiku ant galvos. Jis buvo tiesiog sirgalių talismanas!
Pirmosios rungtynės su serbais buvo įtemptos ir baigėsi pralaimėjimu. Tačiau, tai buvo tik čempionato pradžia, tad nebuvo kažkokio didelio liūdesio. O sirgaliai... Sėklos kompanija užėmė nuostabią poziciją tribūnose, iš visur matomą, tad visiems dirigavo: kada ploti, kada šaukti, taip kad visa salė ošė ir veikė kaip vienas suderintas orkestras!!!!!!!!!!!!! Tas jausmas buvo nepakartojamas! Net jei krepšininkams ir nesisekdavo, sirgaliai visuomet juos palaikė, tik tais liūdnais momentais gal kažkiek tyliau, o krepšininkai tuo tarpu visada jiems padėkodavo... Tiesa, jau sugrįžusi kaip tik „Balsas.lt“ perskaičiau, kad viename interviu Prancūzijos treneris sakė, jog Lietuvos rinktinė, ko gero, turi geriausius sirgalius pasaulyje!!! Tikrai taip ir atrodė – mūsų Slovėnijoje buvo labai labai daug.
Psichologiškai lengviausios rungtynės buvo su latviais, nes jų sirgalių beveik nebuvo, o arenoje atrodė, kad krepšininkai išėjo pažaisti savo kieme. Kitą dieną po šių rungtynių ir įvyko tas susitikimas su rinktine, kurį prekybos tinklas „Iki“ ir Lietuvos krepšinio federacija suorganizavo vietoj neįvykusio skrydžio su rinktine! Krepšininkai –geros nuotaikos, pakylėti, sirgaliai tokie patys. Nors tai ir buvo trumpas, bet smagus pasimatymas 1-ojo etapo viduryje, kuriame buvo daug juoko, palinkėjimų, autografų ir nuotraukų.
Po kelių rungtynių tarp sirgalių greitai pasklido žinia, kad apsauga nelabai griežta, tad galima patekti į tribūną pas Sėklą. Taigi, pildant mano sūnaus svajonę, mes ten irgi patekome per rungtynes su Juodkalnija.Prisilietėme ir prie tų žymių būgnų, ir jų milžiniškų trispalvių, ir jausmas buvo labai nuostabus. O skirtumo tarp sirgalių tikrai nebuvo jokio: ar seni, ar nauji, į Slovėniją „Iki“ atvežti.Euforija po pergalių su Makedonija ir Juodkalnija buvo nežmoniška, ypač po pergalių tęsėsi visos linksmybės „Lietuviškame bare“, kur buvo ir daugybė Lietuvoje žinomų žmonių, politikų, tai ir tuo metu jautėsi tokia visus vienijanti jėga, kur visi sirgaliai buvo lygūs, kur nebuvo jokių titulų, pareigų ar socialinės padėties skirtumų, visi buvo vieningi ir tiesiog sirgaliai.
Tiesa, šių priešininkų sirgaliai buvo gana skirtingi lietuvių atžvilgiu: makedonai geranoriški, „plėšdavo“ dainas su lietuviais, skambėdavo viena lietuviška daina, kita makedoniška, o juodkalniečiaivis stengėsi perrėkti lietuvius... Ką jau kalbėti apie bosnius... Jie buvo patys garsiausi ir agresyviausi sirgaliai. O per rungtynes didžioji jų dalis sėdėjo vienoje tribūnoje ir juos buvo apsupusi apsauga.Žaidimas lietuviams ne itin sekėsi, ir kelios minutės iki rungtynių pabaigos buvo tikrai baisios. Taškų skirtumas didžiulis, krepšininkams tiesiog gali tekti važiuoti namo... Tačiaupaskutinėmis akimirkomis skirtumą sumažino ir... pralaimėjo. Tačiau, visiems, aišku, šitas pralaimėjimas prilygo laimėjimui, nes jis buvo tiesiog bilietas į kitą etapą!
Išvažiuoti iš Slovėnijos buvo labai gaila... Grįžę visada su bendrakeleiviais prieš ir po varžybų susirašome, susiskambiname, nes kiekvienas mūsų palikome ten dalelę savęs. Man ir mano sūnui tai buvo pirma kelionė į krepšinio čempionatą ir vykome ten tik todėl, kad laimėjome kelionę prekybos tinklo „Iki“ organizuotame konkurse, tačiau visiškai nesitikėjome patirti to, ką patyrėme. Dabar pas mus laikas skaičiuojamas „IKI“ čempionato ir „PO“ jo.Žiūrėjome krepšininkų sutiktuves, dabar žiūrime krepšininkų kovas LKL ir supratome, kad į krepšininkus žiūrime jau visai kitomis akimis, beveik kaip į šeimos narius. Taip, kad užtikrintai galiu pasakyti, kad ši kelionė mums visiems vykusiems buvo be galo svarbi: tai nebuvo paprasta kelionė, tai buvo išskirtinė kelionė su išskirtiniais įspūdžiais, kur visi kalbėjo viena, KREPŠINIO, kalba.
Krepšinio sirgalė Kristina
