Į krepšinio treniruotes ji užsuko trylikos. „Ir iškart treneriai mane privertė treniruotis su vyresnėmis merginomis. Tada tik klausiau „Kodėl? Už ką?“ – juokėsi krepšininkė. – Tačiau taip jau susiklostė mano karjeroje, kad visada tekdavo treniruotis ir varžytis su geresnėmis žaidėjomis. Turėjau jas vytis, o tik pasivijus mane likimas nutrenkdavo kur nors kitur“.
Pirmuosius „Labas“ vienas kitam Arnas ir Giedrė pasakė Vilniuje. Tuo metu vaikinas jau gynė sostinės „Sakalų“ garbę, o Giedrė liejo prakaitą specializuotoje sporto „Ozo“ gimnazijoje.
„Giedrei buvo penkiolika, o aš žaidžiau „Sakaluose“, – prisiminė Arnas Labuckas. – Vis užsukdavau pasižiūrėti merginų treniruočių ir stebėdamas Giedrę vis kartodavau „Šita bus gera“. Žiūrėjau į ją tik kaip į krepšininkę. Perspektyvą mačiau labai seniai“.
„Juk visada buvo stereotipai, kad krepšininkas niekada nebūna su krepšininke. Juk esame pripratę, kad krepšininkai būna su gražuolėmis. Laikiausi tų stereotipų. Man krepšininkai atrodė kvaili dėl tų gražuolių. Tai kam man to kvailio reik?“ – klausė Giedrė.
Tačiau daugiau negu „Labas“ prasidėjo prie puskvertų metų. „Susitikome Kaune „štanginėje“, – pradėjo pasakoti Giedrė...
„Visai netikėtai“, – šyptelėjo Arnas.
„Pamatėme vienas kitą „štanginėje“... Jis visada sako, kad aš jį „nukabinau“, o aš sakau, kad jis mane. Tačiau „štanginėje“ aš pirma priėjau, – Giedrė.
„Aš ramiau sau dviratį myniau, Giedrė priėjo ir šovė „Labas, ką čia veiki?“ – priminė Arnas.
„O tada susirašėme ir sutarėme lėkti maudytis ir susitikome“, – tęsė Giedrė.
„Tu parašei“, – nusijuokė Arnas.
„Ir daugiau nebeišsiskyrėme. Susitikome ir pravažinėjome po įvairias Kauno vietas. Tiesiog nenorėjome važiuoti namo. Kalbėjome, kalbėjome, kalbėjome... – pabrėžė Giedrė.
Kitą dieną Arnas susirgo. Tačiau rankų nenuleido ir pakvietė Giedrę pas save... Kepti vaflių. Giedrė, žinoma, abejojo.
„Giedre, bernai, kurie kepa vaflius, nesimėto. Ir jis tave kviečia į tokį pasimatymą. Varyk“, – tada išgirdo Giedrė iš savo draugės.
„Tai ir nuvariau“, – prisiminė savo sprendimą Giedrė.
„Atvežei man Nuttelos“, – replikavo Arnas.
Dar po kelių pasimatymų Arnas pradėjo svarstyti, su kuria komanda pasirašyti kontraktą, o lemiamas vardiklis – kuo arčiau Giedrės. Tuo metu Giedrė gynė Minsko komandos garbę, o Arnas rinkosi tarp Utenos ir Prienų komandų.
„Tada supratau, kad jis rimtai galvoja apie mūsų santykius“, – nusijuokė Giedrė.
Pernai abu krepšininkai žaidė Rygoje, liepos mėnesį jie sumainė aukso žiedus, tačiau šiais metais vėl tenka susitikti rečiau: Giedrė negalėjo atsisakyti Krokuvos komandos, kuri rungtyniauja moterų Eurolygoje, pasiūlymo, o Arnas liko Rygoje su VEF komanda.
Visą Arno ir Giedrės Labuckų meilės istoriją sužinosite pažiūrėję vaizdo siužetą:
