Iš berniukų krepšinio aikštelėje Aistė Čiučiurkaitė išmoko šaltumo ir atsiribojimo, o sporto žurnalistikoje ji norėtų rasti dar nepramintų kelių.
Prieš savaitę Lietuvos žurnalistai minėjo Spaudos atgavimo dieną. Būtent šia proga Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos instituto studentai visą savaitę šventė „leŽuDi“ – žurnalistų dienas.
Paskutinę „leŽuDi“ dieną tradiciškai vyko krepšinio ir futbolo varžybos. Iki žurnalistikos studentų ir Lietuvos žurnalistų sąjungos klubo „Press‘as“ krepšinio rungtynių Saulėtekio sporto centre buvo likusios kokios dešimt minučių ir aš tekinas pasileidau žemyn savo Saulėtekio bendrabučio laiptais, kad pamatyčiau šią akistatą.
Įėjęs į salę nustebau, nes studentų komandoje pamačiau žaidžiančias dvi pirmakurses merginas, kurių viena vilkėjo Vilniaus universiteto krepšinio komandos marškinėlius. Aistei Čiučiurkaitei – toks jos vardas ir pavardė – šie marškinėliai įveikti „Press‘o“ nepadėjo, tačiau jau po poros dienų, sekmadienį, vilkėdama tą patį pilkos spalvos sintetinį apdarą ji tapo Lietuvos moterų krepšinio A lygos (LMKAL) čempione.
Aistė, žurnalistikos instituto pirmakursė ir dabartinė LMKAL čempionė, greitai patraukė mano dėmesį, todėl praėjus lygiai septynioms dienoms po Spaudos atgavimo minėjimo susitikau su ja vienoje iš Vilniaus kavinių ir pasikalbėjau apie jos kaip krepšininkės pradžią, sporto žurnalistiką ir asmeninius siekius.
Aiste, turbūt krepšinį kaip ir beveik visi pradėjai žaisti pakankamai anksti? Atrodo, dar būdama trečioje klasėje pradėjau mušinėti ir mėtyti kamuolį į krepšį su kiemo berniukais (šypsosi). O vėliau geros draugės mama tiesiog mane nuvedė į treniruotes Vilniaus krepšinio mokykloje, kurioje sportavau, tačiau greitai ją mečiau.
Kodėl? Ar patyrei traumą? Ne.. Man tada buvo gal 13 metų ir aš tiesiog daugiau dėmesio kreipiau į mokslus. Krepšinį pažaisdavau nebent kieme su tais pačiais berniukais.
O kodėl su berniukais? Kur buvo mergaitės? Nebūdavo kieme mergaičių. Nuo kada mergaitės kieme krepšinį žaidžia? Gerai buvo su berniukais: iš jų išmokau tokio šaltumo ir atsiribojimo. Tas labai naudinga, nes moterų krepšinyje vis tiek daugiau emocijų negu vyrų krepšinyje, o tam, kad tas emocijas suvaldytume, ir reikalingas toks atsiribojimas.
Kaip atsidūrei VU komandoje? Visų pirma įstojau į universitetą studijuoti žurnalistiką, nes dar pildydama stojimo paraišką galvojau, kad noriu būti sporto žurnaliste. O paskui tiesiog sulaukiau trenerės Loretos Berūkštienės skambučio.
O dabar tave vis dar traukia sporto žurnalistika? Net nežinau. Man dabar viskas per daug aišku sporto žurnalistikoje – visur tie patys rašymo šablonai. Atsidarau kokį straipsnį ir net neįdomu, dažniausiai tik statistiką peržiūriu. Norėčiau tiesiog, net nežinau, kitokio kampo.
Aiste, rankoje gniauži iškovotą medalį, ką iškovotas čempionės titulas tau reiškia? Turiu daug apdovanojimų, bet šitas tikrai nėra eilinis. Kaip titulas jis mane iš tikrųjų motyvuoja. Visai neseniai motyvaciją buvau praradusi - galbūt dėl traumos, todėl pergalė lygoje pakėlė ne tik visos komandos nuotaiką, bet ir uždegė manyje norą sportuoti.
Galbūt bandysi praverti profesionalų krepšinio duris? Oi ne, tikrai (juokiasi). Man mokslas ir darbas yra pirmoje vietoje. Mėgėjų privalumas yra toks, kad jie į sportą žiūri ne kaip į darbą, o kaip į hobį.
Juk mokaisi žurnalistiką, tai kur save įsivaizduoji ateityje? Nežinau net, greičiausiai radijuje. O galbūt griebsiu fotoaparatą, kamerą ir užsiimsiu vaizdo žurnalistika, bet, pavyzdžiui, į sporto kuluarus tikrai nelįsiu...
Ramūnas Jakubauskas
