Po keturių metų jis sugrįžo į olimpines žaidynes turėdamas vieną tikslą – kuo geriau pasirodyti. Trečiadienio vakarą E. Petrauskas pirmojo rato 64 kilogramų svorio kategorijos kovoje susitiks su indu Manoj Kumaru. „Nesu su juo boksavęsis. Tačiau esu matęs jį ringe. Indas yra aukštesnis už mane, jo rankos ilgesnės... Kaip ir visi mano priešininkai, - šypsojosi lietuvis. - Reikės kovoti.
Prisimindamas Londono olimpines žaidynes E. Petrauskas pabrėžia, kad tada buvo jaunas. „O dabar, štai, traumos kankina, nuolat reikia gydytis. Dabar sunkiau“, - su šypsena veide kalbėjo boksininkas.
„Nejaučiu olimpiados prizininko naštos ant savo pečių. Pasikeitė mano svorio kategorija, žinau, kad man šįkart bus sunkiau. Bandysiu ringe įgyvendinti visus trenerio planus, - šypsojosi kovotojas. - Daug dirbome ir tarėmės su treneriu. Jau esame nusprendę, kokios taktikos laikysimės. Bandysiu viską, kas yra suplanuota, įgyvendinti. Reikia kuo geriau sukovoti“.
- Ar buvo sunkūs tie keturi metai po Londono olimpinių žaidynių?
- Ganėtinai sunkūs. Nepamirškime, kad per tuos metus pasikeitė teisėjavimas. Anksčiau taškus boksininkas gaudavo už kiekvieną „švarų“ smūgį. Dabar teisėjai stebi, kaip tu judi ringe, kiek smūgiuoji, kiek sugebi atlikti tikslių smūgių. Jie tarsi stebi dailiojo čiuožimo pasirodymą, žiūri, kuris boksininkas gražiau atliko veiksmus ir už tai duoda balus. Kazachstane vykusiame pasaulio čempionate tiesiog pasimoviau. To nesuprantu iki šiol: vieną raundą pralaimėjau rezultatu 8:10, kiti taškai buvo išlyginti ir gavosi, kad kovą pralaimėjau... Nors du raundus laimėjau. Buvo daromi absurdiški dalykai, bet pastaruoju metu viskas vyksta objektyviau. Manau, kad viskas bus gerai. Tiesiog kiekvienoje kovoje reikia „naglai“ rodyti, kad laimi. Norint čia laimėti reikės smūgiuoti, kad net fejerverkai pasipiltų.
- Ar bokse yra „mažos valstybės“ fenomenas? Dažnai tenka matyti neteisybę?
- Taip, tai egzistuoja. Didžiosios šalys remia daugelį varžybų. Teisėjai tokias šalis saugo ir prižiūri. Tiesiog mąstymas yra paprastas: „Ką jis čia iš tos mažos šalies? Juk nenusimins, jei pralaimės“. Teisėjai į mus žiūri kitaip, tačiau jie nieko negali padaryti, jei sportininkas akivaizdžiai laimi. Jeigu plika akimi matosi, kad boksininkas laimi, teisėjai jam niekada neskirs pralaimėjimo. Bet lygiose kovose mes dažniau pralaimime.
- Ar paties boksavimosi stilius per tuos keturis metus pasikeitė?
- Stilius nepasikeitė, tačiau smūgiuoju stipriau. Tačiau dabar perėjau į sunkesnę svorio kategoriją... O ūgis liko tas pats (juokiasi). Dažniau stengiuosi varžovą spausti stipresniais smūgiais, kad priešininkas neturėtų noro manęs atakuoti. Tegul jis ginasi.
- Bet reikėjo „padirbėti“ su ištverme?
- Reikėjo padirbėti. Tikrai daug dirbome.
- Ar išdrįstumei pameluoti, kad prieš olimpinį startą nesijaudini?
- Jaudulys tikrai yra, tačiau tai nėra baimė. Pastarosios niekada nejaučiu. Boksas juk į kraują yra įaugęs. Tačiau jaudinuosi prieš kiekvieną kovą. Ir visiškai nesvarbu, kas manęs laukia kitame ringo kampe. Prieš olimpines žaidynes treniravomės Italijoje. Įsivaizduok, prieš kiekvieną šparingą, kuris nėra labai reikšmingas, man kildavo jaudulys. Nes aš žinojau, kad kiekvieną kartą turiu gerai pasirodyti, žinojau, kad negaliu prasileisti daug smūgių. Mes kalbame apie treniruotės tipo kovą, pieš kurią jaudinuosi, o kas vyksta prieš tikrą kovą? Jaudulys yra didelis. Tačiau yra akimirka, kai jis ima ir dingsta. Nustoju jaudintis, kai tik įžengiu į ringą. Lieka tik kovingumas, kovinė dvasia.
- Primink, koks yra firminis Evaldo Petrausko smūgis?
- Neturiu tokio...
- Mėgstamiausias?
- Mėgstu šoninius smūgius. Kartais būna, kad užsižaidžiu ir su smūgiais iš apačios. Bet dažniausiai dirbu šoniniais smūgiais. Kiek esu nokautavęs boksininkų, tai visus juos esu nokautavęs šoniniais smūgiais.
- Kada galima tikėtis ringe pamatyti nokautą?
- Kai ringe susitinka žemesnio lygio boksininkai, kurie yra lėtesni, ne tokie judrūs. Tokiose kovose tikrai būna nokautų. Kai vienas prieš kitą atsistoja tikri profesionalai nokauto tikėtis praktiškai neįmanoma. Ar pamenate kovą tarp Floydo Mayweatherio ir Manny Pacquiao? Ten nebuvo nokauto, nes susitiko patys geriausi boksininkai, kurie vienas kitą buvo puikiai išanalizavę. Profesionalų kovose nokautai yra labai reti. Pasaulio ar Europos čempionatuose jų beveik nebūna.
- Nors gali nuskambėti kvailai, bet užduosiu tikrą klausimą: ko atvažiavai į Rio?
- Kovoti! Atvažiavau kovoti ir dar sykį kovoti. O ko daugiau čia važiuoti?
- Apie medalius negalvoji?
- Ne, nes pirmiausia reikia bent priartėti prie jų. Apie medalius gal pagalvosiu pamatęs, kaip seksis pirmojo kovoje. Pradžioje reikia pamatyti, ką galiu. Juk gali būti, kad iš lovos ne ta koja išlipsi...
- Boksininkai, pastebėjau, mėgsta viską suversti tam išlipimui iš lovos. Iš kur tai?
- Gal mes taip kalbame apie miegą (juokiasi)? Jei gerai išsimiegi – jautiesi gerai, neišsimiegojai – esi nuvargęs. Naktį prieš kovą yra svarbi ramybė. Jei prieš kovą kankina stiprus jaudulys, negali užmigti – atsikeli tarsi nemiegojęs, bandai miegoti pietų – nesigauna... Taip ir atsiranda „ne ta koja iš lovos išlipo“.
- Į šias olimpines žaidynes grįžai spalvingesnis. Kairę ranką papuošei „vikingo“ tatuiruote? Ar ji turi reikšmę?
- Čia yra vikingas, saugantis mano namus, mano tvirtovę. Šioje tatuiruotėje yra viskas: mano namai, vartai į juos, šeima. Tokią jau sugalvojau. Norėjau kario, kovotojo tatuiruotės, o vikingai garsėja kaip geri kovotojai. Pamačiau kažkur panašią tatuiruotę: su laivu, kruvinu šalmu. Šiek idėją teko koreguoti.
- Ar buvo sunku išvykstant į Rio namuose palikti mažylę dukrytę?
- Gustei dabar yra penki metukai. Šiuo metu ji yra išvažiavusi atostogauti į Airiją. Nuolat kalbamės per „Skype“. Esame laimingi, kad galime bendrauti.
- Ar Gustė jau moka smūgiuoti kaip tėtis?
- Ji mane nuolat muša, smūgiuoja į presą. Aš juokdamasis sakau, kad ji taip tėčio presą treniruoja.
- Kiek tau yra svarbus dukrytės supratimas, kuo užsiima tėtis?
Labai. Žinai, jeigu mano dukrytė to nemėgtų, aš nerodyčiau, ką darau. Stengčiausi, kad ji nematytų. Jeigu jai tai būtų nepriimtina, jeigu ji manęs nepalaikytų iš visos širdutės, manau, to jai ir nerodytume. Tačiau kiekvieną kartą ji džiaugiasi, kai rodau filmuotą medžiagą iš varžybų. Kartais atsivedu ją į salę. Čia ji neretai pasiaučia kartu su manimi. Man yra gera, kad Gustė taip džiaugiasi tuo, ką daro jos tėtis.
- Netyla diskusijos apie moterų boksą. Ar nenorėtumei, kad...
- Ne (juokiasi). Tikrai nenorėčiau, kad mano dukra būtų boksininkė. Žinoma, aš ją pamokysiu savigynos menų, bet boksuotis... Moterų bokse tranko į krūtinę, gimdą. Tai gali atsiliepti sveikatai. Nenorėčiau, kad Gustė tai darytų. Dėl savęs maišą pamušti ar „letenas“ pas trenerį – kodėl ne? Tai normalu, bet tikrai profesionaliai to daryti nereikėtų.
