Net be 7 pagrindinės sudėties žaidėjų rungtyniavusi Turkijos rinktinė buvo laikoma aiškia šios poros autsaidere, bet imperatoriaus F. Terimo muštruojami turkai nė nemanė nuvilti savo gerbėjų ir be kovos pasiduoti visus varžovus iš kelio iki tol šlavusiai roko gitaristo S. Biličiaus vedamai Kroatijai.
Neįtikėtinai įtempto siužeto Vienos mūšyje džiaugsmą čia pat keitė nusivylimo atodūsiai, o tragiškai perkreiptus veidus – triumfo šypsenos. Ir tik po daugiau nei dviejų valandų nenuspėjamo veiksmo viskas baigėsi pagal jau gal kiek ir banaliu tampantį turkiškai-holivudišką scenarijų.
Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi...
Austrijos sostinėje vykusios rungtynės prasidėjo abiejų komandų atsargiai mėginimais pagąsdinti savo priešininkus. Tiesa, pirmosiomis minutėmis tiek turkų, tiek kroatų gynyba veikė be priekaištų, tad puolime išpešti naudos žaidėjams nesisekė.
eurosport.com nuotr.
19 minutę pavojaus varpai garsiai suskambo prie Turkijos vartų sargo Rustu Recbero ginamos tvirtovės. Kroatų lyderis Luka Modričius prasiveržė kraštu ir atliko juvelyrišką perdavimą idealioje pozicijoje – tiesiai prieš vartus – buvusiam puolėjui Ivicai Oličiui, bet šis užuot pasiuntęs kamuolį į tinklą, įsigudrino šauti taip, kad kamuolys pakilo į orą, atsitrenkė į skersinį ir buvo išspjautas lauk.
Kroatijos tautai beliko riebiai nusikeikti ir tikėtis, kad meistriškumo stoka nepakiš kojos, o fortūna neatsuks nugaros bent kitą kartą. Jei I. Oličiui dabar kas lieptų pakartoti šį smūgį, galima net neabejoti, kad jis įmuštų 10 kartų iš dešimties, nes kamuoliui paprasčiausiai nebebuvo kur dėtis ir norint sukirsti jį į virpstą reikėjo ne tik išskirtinių „sugebėjimų“, bet ir didžiulio noro.
Po šio epizodo turkai ėmė gintis dar įdėmiau ir kroatams užtvėrė praktiškai visu kelius link savo vartų. Patys Fatiho Terimo auklėtiniai kalnų kitoje aikštės pusėje taip pat nenuvertė. 38 minutę saugas Mehmetas Topalas pabandė smūgiu iš labai toli patikrinti Stipes Pletikosos budrumą, bet nepataikė į vartus.
Antrajame kėlinyje pradėjo ryškėti Kroatijos žaidėjų persvara. Kroatai savo noru pasiekti įvartį kunkuliavo tarsi ugnikalnis. Luka Modričius išdarinėjo ką norėjo aikštės viduryje, o puolimo smaigalyje spragų varžovų gynyboje ieškojo nenuilstantis Ivica Oličius. Tiesa, iki pilnos laimės Slaveno Biličiaus komandai trūko vienintelio dalyko – įvarčio. Tuo tarpu turkai stengėsi gintis drausmingai ir tvarkingai, turbūt ir patys puikiai suprasdami, kad taip stipriai nukraujavę, kroatų kepurėmis tikrai neužmėtys.
eurosport.com nuotr.
It burtininko lazdele kamuolį valdęs Luka Modričius Vienos valsu užburdavo ne tik varžovus, bet ir savo komandos draugus, kurie neretai net nesitikėdavo sulaukti perdavimo.
52 minutę Ivica Oličius du kartus galva bandė pasiųsti kamuolį į veterano Rustu Recbero vartų tinklą, bet abiem atvejais „Hamburg“ klubo puolėjui pritrūko tikslumo. 69 minutę tas pats I. Oličius atliko perdavimą į baudos aikštelę įsiveržusiam Ivanui Rakitičiui, kuris šovė negailėdamas jėgų, bet neįvertinęs ir vartų dydžio.
Susitikimui po truputį artėjant link pabaigos Kroatijos orkestras užkūrė tikrą pirtį. 83 minutę Darijo Srna klastingu baudos smūgiu privertė dar kartą paplušėti ir bent akimirkai į savo geriausius laikus sugrįžti Rustu Recberą, kuris ištraukė kamuolį iš pat viršutinio vartų kampo. Kroatų strategui Slavenui Biličiui beliko priklaupti ant kelių ir priekaištingai pažvelgti į dangų. 90 minutę dar vieną kone idealią progą vėjais paleido I. Oličius, pataikęs tiesiai į turkų vartininką.
Apskritai kroatų puolėjo I. Oličiaus ir Turkijos vartų sargo Rustu Recbero akistata priminė Dovydo ir Galijoto – drąsuolio piemens ir gigantiško galiūno – dvikovą. Skirtumas tik tas, kad I. Oličiui taip ir nepavyko nurungti Turkijos milžino, tad teisėjui iš Italijos Roberto Rosetti nebeliko nieko kito, kaip tik skirti dar 30 minučių komandoms, idant šios pagaliau išsiaiškintų santykius ir pusfinalyje nepaliktų Vokietijos be varžovų.
eurosport.com nuotr.
Per pirmąjį pratęsimo kėlinį madas diktavo jau Turkijos futbolininkai. Jų gretose pirmuoju smuiku griežė Tuncay Sanli. Iš pradžių „Middlesbrough“ ekipos saugas įspūdingu reidu išmaudė kone visą kroatų gynybą, bet savo vietoje buvęs Stipe Pletikosa nukreipė kamuolį už galinės linijos. Kiek vėliau tas pats Tuncay Sanli paleido tolimą bombą, bet ši praskriejo visiškai šalia kroatų vartų virpsto.
Antrajame pratęsimo kėlinyje vaizdas per daug nesikeitė ir susidarė įspūdis, kad Kroatijos žaidėjų parako atsargos jau visiškai išsekusios. Vis tik pakeitęs išsikvėpusį Ivicą Oličių „šviežiai“ į aikštę išbėgęs Ivanas Klasničius 119 minutę sugebėjo nutraukti gerokai užsitęsusią įvarčių sausrą ir po pirmosios grubios Rustu Recbero klaidos bei puikaus Lukos Modričiaus perdavimo, atrodė, ne tik išvedė kroatus į priekį, bet ir padovanojo jiems kelialapį į pusfinalį.
Tiesa, anksčiau laiko sau mirties nuosprendžio Turkijos kariai nebuvo linkę pasirašyti ir jau per teisėjo pridėtą laiką savo kaltę bent iš dalies išpirko Rustu Recberas, per visą aikštę atlikęs rezultatyvų perdavimą Semihui Senturkui, kuris fantastišku smūgiu tiesiog įgrūdo kamuolį į Stipes Pletikosos viršutinį vartų kampą – turkai ne tik išlygino rezultatą, bet ir išplėšė vienuolikos metrų baudinių seriją.
eurosport.com nuotr.
Baudinių loterijoje tiek morališkai, tiek psichologiškai palūžę kroatai jau nebesugebėjo kaip lygūs su lygiais kovoti su savo varžovais ir, iš keturių smūgių realizavę tik vieną, žemai nuleidę galvas buvo priversti palikti Vienos kovos lauką. Tuo tarpu turkai patys negalėjo patikėti tuo, ką padarė, ir sunkiai tramdė džiaugsmo ašaras – jie pirmą kartą istorijoje prasimušė į Europos futbolo čempionato pusfinalį!
Geriausias žaidėjas
Rustu Recberas. 35-erių metų „Besiktas“ vartų sargas tik atsitiktinumo dėka (dėl pagrindinio Turkijos vartininko Volkano Demirelio diskvalifikacijos) gavęs progą pasireikšti, ne tik kad pateisino trenerio Fatiho Terimo parodytą pasitikėjimą, bet ir tapo mačo didvyriu bei vienu pagrindinių kelialapio į pusfinalį „kaltininkų“.
Veteranas visų rungtynių metu gelbėjo savo komandą po niekaip nerimstančių Kroatijos atakų lavinų ir priešininkams buvo beveik neįveikiama siena. „Beveik“ - nes likus iki antrojo pratęsimo pabaigos vienai minutei jis suklydo, neapdairiai ir visai be reikalo palikęs savo vartus, kuo kroatai nedelsdami ir pasinaudojo. Vis tik turkų vartininkas jau po poros minučių svariai prisidėjo prie to, kad jo rinktinė išvengtų pralaimėjimo, kai atliko tikslų perdavimą Semihui Senturkui, kuris ir išlygino rezultatą.
Negana to, Rustu Recberas, tarsi dar jausdamas dalį kaltės dėl to pirmojo įvarčio, sužibėjo ir per vienuolikos metrų baudinių seriją. Savo povyza privertęs drebėti ir į vartus net nepataikyti tiek Luką Modričių, tiek Ivaną Rakitičių, jis įspūdingu šuoliu atrėmė ir Mladeno Petričiaus smūgį bei padėjo tašką Kroatijos pasakai.
eurosport.com nuotr.
Rungtynių nevykėlis
Ivica Oličius. Gal ne tiek nevykėlis, bet nelaimėlis. Visą susitikimą buvęs labai aktyvus ir pastebimas, I. Oličius iššvaistė galybę progų, kurias puolėjai šiaip jau net ir užsimerkę ar pažadinti vidury nakties turėtų išnaudoti be didesnio vargo. Užtenka vien prisiminti jo 19 minutę turėtą auksinę galimybę, kuri, paversta įvarčiu, galėjo atnešti kroatams pergalę.
„Hamburg“ ekipos snaiperis per visą šį čempionatą pasižymėjo tik vieną kartą ir puolėjui, kurio žaidimas praktiškai vertinamas tik pagal pelnytus įvarčius, šis rodiklis daug garbės neprideda. Taip, neapsiverstų net liežuvis pasakyti, kad I. Oličius žaidė blogai, bet jam visada pritrūkdavo trupučio – laimės, meistriškumo, susikaupimo ar ko kitko. Taigi linkime jam gerų treniruočių ir sėkmės ateityje.
Žmogus su švilpuku
Italas Roberto Rosetti puikiai susitvarkė su savo darbu. Teisėjavo visiškai be jokių emocijų, buvo tvirtas kaip uola, sprendimus priimdavo ryžtingai, o į žaidėjų maldavimus ar griuvinėjimus reaguodavo visiškai apatiškai.
eurosport.com nuotr.
Odė Kroatijai
Net neabejoju, kad Kroatijos rinktinė per šias Senojo žemyno pirmenybes papildė savo gerbėjų gerbėjų gretas nauju pulku futbolo mylėtojų, kurie susižavėjo gražiu, kovingu ir protingu S. Biličiaus auklėtinių žaidimu bei neliko jam abejingi. Kroatai, iškovoję tris pergales grupės turnyre, kuriame skalpą nuplėšė net Vokietijos komandai, ko gero, buvo verti daugiau nei tik ketvirtfinalio.
Net ir rungtynėse su turkais jie didžiąją dalį laiko kontroliavo žaidimą ir turėjo iniciatyvą savo rankose. Deja, futbolas, kaip ir gyvenimas, yra žiaurus ir už klaidas baudžia negailestingai. Taip nutiko ir su kroatais, kurie iš turnyro yra priversti trauktis jau taip anksti. Nors ir demonstravo puikią formą, jiems pritrūko fortūnos šypsnio tiek svarbiausiuose lemiamo susitikimo epizoduose, tiek vienuolikos metrų baudinių loterijoje, o juk iki triumfo buvo likę viso labo pusę minutės...
Turkijos perspektyvos
Turkija yra šio čempionato atradimas ir tamsusis arkliukas. Įdomiausia yra tai, kad Fatiho Terimo auklėtiniai pradeda rimtai žaisti dažniausiai tik antrajame kėlinyje, kai būna atsilikę vienu ar dviem įvarčiais, o dar įdomiau yra tai, kad jie beveik visada sugeba iš balos išlipti sausi ir išsigelbėti. Vis dėlto pusfinalio barjeras su vokiečiais Turkijos rinktinei gali pasirodyti per aukštas. Tose rungtynėse komandai vėl negalės padėti visas būrys pagrindinės sudėties žaidėjų, o ir nuovargis (tiek fizinis, tiek emocinis) po 120 minučių trilerio, ko gero, dar nebus visiškai išgaravęs.
Tiesa, turkai savo pusėje turi vieną labai svarbų kozirį – sėkmę. O tuo, kad sėkmės ir kovingumo mišinys gali iškrėsti dar vieną stebuklą, turbūt jau niekas neabejoja. Graikų mitologijoje titanai buvo milžinai, valdę pasaulį tol, kol juos nuvertė Dzeuso vedami dievai, tad ar vokiečiai kaip tik ir bus tie dievai, kurie sudoros turkus?
