Panašu, kad lenkų svajonės šiame Europos čempionate žlugo. Dėka skandalingo teisėjo sprendimo rungtynių pabaigoje praleidę išlyginamąjį įvartį, Leo Beenhakkerio auklėtiniai jau gali pradėti krautis lagaminus namo. Dabar juos gali išgelbėti tik stebuklas – austrų pergalė prieš vokiečius bei pačių lenkų pergalė prieš kroatus kuo didesniu įvarčių skirtumu. Tačiau visa tai tėra utopija, kuria veikiausiai netiki net ir patys ištikimiausi šios ekipos fanai.
Žmogus su švilpuku
Šįkart jau tradicija tapusį komentarą iškart pradėsime nuo rungtynių arbitro Howardo Webbo veiksmų aptarimo. Tą darome ne veltui. Veikiausiai šis narcisizmo kamuojamas arbitras rungtynių pabaigoje nusprendė tapti svarbiausia persona aikštėje ir palaidoti lenkus. Trūks plyš nepakeisit mano nuomonės, kad 11 metrų baudiniai už tokias „pražangas“ neturėtų būti skiriami, o ypač rungtynių pabaigoje.
Nuoširdžiai viliuosi, kad šio teisėjo šiame čempionate daugiau nebeišvysime. Juolab, kad ir pats pirmasis į austrų vartus veikiausiai irgi buvo „neteisėtas“. „Puikiai“ saviškio arbitro darbą įvertino ir patys anglai. „Nepaisant to, kad mūsų komanda net nepateko į finalinį turnyro etapą, „gera“ matyti, kad net ir jame anglai ir vėl rodo pačią blogiausią formą. Įvartis iš nuošalės bei baudinys, kurio niekada neturėjo būti“ – taip H. Webbo pasiekimus apibendrino „The Guardian“ komentatorius.
Taip, visiškai sutinku, kad austrai veikiausiai nusipelnė bent jau lygiųjų, o gal net ir pergalės šiose rungtynėse, tačiau tą jie turėjo pasiekti patys, o ne padedami netikėtai tryliktuoju jų ekipos žaidėju tapusio teisėjo (dvyliktuoju, kaip žinia, yra vietiniai sirgaliai).
Tiesa, H. Webbas savo sprendimu padėjo sukurti naują Europos čempionatų rekordą. Baudinį realizavęs Ivica Vastičius tapo vyriausiu žaidėju, pasižymėjusiu finaliniame Senojo žemyno pirmenybių etape.
Taktinės permainos
Lenkų gretose rungtynes jau nuo pat pradžių pradėjo puolėjas Marekas Saganowskis. Jis startinėje sudėtyje pakeitė saugą iš Krokuvos „Wisla“ Woijcehą Lobodzinskį. Tad, jei rungtynėse su vokiečiais lenkai žaidė su vienu puolėju, tai prieš austrus jų buvo jau du. Tuo tarpu vietoje traumą patyrusio ekipos kapitono Maciejaus Žurawskio pozicijoje po puolėjais rungtyniavo Rogeris Guereiro. Vietoje gynėjo Pawelo Golanskio ant žaliosios vejos išvydome Mariuszą Jopą. Užbėgant už akių, galima pasakyti, kad pastarasis Leo Beenhakerio vilčių visiškai nepateisino, nes jo užimamoje pozicijoje atsivėrė pati tikriausia magistralė, kuria nevaržomai kursavo austrų saugai bei puolėjai.
O Austrijos strategas Josefas Hickersbergeris į gynybos grandį pirmą kartą šiame čempionate išleido Gyorgy Garicsą. Jis dešiniajame gynybos flange pakeitė Joachimą Standfestą. Debiutavo čempionate ir Christophe‘as Leitgebas. Jis pakeitė Ronaldą Gercalių. Vietoje saugo Jurgeno Saumelio aikštėje išvydome Umitą Korkmazą. Tad austrai rungtynes pradėjo turėdami visiškai naują krašto saugų duetą.
Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi...
Visada prisimenu buvusio „Barnsley“, „Aston Villa“ bei „Tottenham“ futbolininko, o vėliau ir žurnalistu tapusio Danny Blanchflowerio žodžius. „Didžiausias klaidingas įsitikinimas, susijęs su futbolu, yra tas, kad esą šis žaidimas sukasi tik apie siekį nugalėti. Ne, šis žaidimas visų pirma sukasi apie šlovę, apie stilingą bei gražų žaidimą, apie siekį sumušti priešininką nelaukiant, kol šis numirs iš nuobodulio“ – teigė D. Blanchfloweris.
Austrai jau nuo rungtynių pradžios griebė jautį už ragų. Jų žaidimas buvo ne tik malonus akiai – greitas, techniškas, nestokojantis nestandartinių sprendimų – tačiau ir itin pavojingas. Tad lenkų gynėjai tikrai nuobodžiauti neturėjo kada, nes buvo mušami iš visų pusių. Jau rungtynių pradžioje porą šimtaprocentinių progų turėjo Martinas Harnikas. Netrukus po to, iššokęs vienas prieš Arturą Borucą, savo idealios progos neišnaudojo ir C. Leitgebas.
Apgailėtina, beviltiška, sustabarėjusi, kojų nepavelkanti... Būtent tokiais ir dar aštresniais žodžiais, kurių publikuoti neleistų elementariausios padorumo ribos, norėjosi apibūdinti tą keturių veltėdžių, turinčių sudaryti Lenkijos gynybinius įtvirtinimus, kompaniją. „Jis gali priversti jaunus žmones alpti, šventus žmones keiktis, o stiprius žmones bent dienai paversti impotentais“ – kalbėdamas apie futbolą teigė kompozitorius Samuelis Akpabotas. Šis posakis puikiai gali tikti ir itin slogiam lenkų žaidimui apibūdinti. Veikiausiai ne vienas šios ekipos gerbėjas galėjo apalpti matydamas, kaip tarsi pašluostė draskoma lenkų gynyba, o nemažai žmonių veikiausiai prisiminė ir kasdieniame leksikone nevartojamus žodelius...
Kiek lengviau atsikvėpiau (šiame čempionate palaikau lenkus) tik tuomet, kai sukūrę vos pirmąją pavojingą savo ataką lenkai iš karto pasiuntė kamuolį į Jurgeno Macho vartus. Iš esmės šis įvartis buvo 3 žmonių – E. Smolareko, M. Saganovskio bei Rogerio – kūrinys. Rungtynes stebėjęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis galėjo trinti delnus – sprendimas suteikti pilietybę šiam brazilui atrodo pasiteisino (bent jau Realpolitik, o ne moraline prasme). Po šio šalto dušo galima buvo abejoti, ar austrai tiesiog nesubyrės psichologiškai. Tiesa, kaip teisingai pastebi ekspertai, galima ginčytis ir dėl pirmojo lenkų įvarčio teisėtumo – pagrįsti įtarimai byloja, kad kamuolį į J. Macho vartus Rogeris pasiuntė iš nuošalės.
Antrajame kėlinyje austrams lenkai siautėti aikštėje taip lengvai jau nebeleido, o gal jiems ėmė trūkti ir energijos. 63 minutę gaisras kilo jau prie J. Macho vartų. Visų pirma šis vartų sargas atrėmė pavojingą Jaceko Bako smūgį, o po to dar sureagavo ir į Dariuszo Dudkos šūvį. Šis saugas rungtynėse su Austrija turėjo stengtis dvigubai. Jis ne tik kovojo už savo tėvynę, tačiau, buvo pranešama, kad Krokuvos „Wisla“ saugo žaidimą Ernesto Happelio vardo stadione stebės Italijos Serie A klubų – Romos „Lazio“, „Sampdoria“ bei „Udinese“ – skautai. Tiesa, nemanau, kad Dariuszui pavyko kažkuo labai išsiskirti.
Galiausiai, kaip jau minėta, rungtynių pabaiga priklausė asmeninį šou nusprendusiam surengti arbitrui. Austrai šansų prasimušti toliau dar turi, tačiau bent jau aš tikrai netikiu, kad J. Hickersbergerio auklėtiniai gali palaužti Vokietijos vienuolikę. Tačiau apibendrinant galima konstatuoti, kad nė vienos iš šių dviejų ekipų čempionate pasigesta nebus. Taip, austrai kovojo ir nestokojo noro pradžiuginti savo gerbėjus, tačiau jiems akivaizdžiai trūksta meistriškumo. Tuo tarpu lenkai ir toliau lieka ta ekipa, kuri gali puikiai pasirodyti atrankos varžybose ir aplenkti kad ir portugalus, tačiau, pasiekusi finalinį turnyro etapą, ji dažnai tampa tiesiog visų vėtoma ir mėtoma ekipa. Nors ir palaikau lenkus, tačiau reikia pripažinti – jie čempionato ketvirtfinalio nėra verti.
Geriausias žaidėjas
Arturas Borucas. Jei ne šis Lenkijos ekipos vartų sargas, veikiausiai L. Beenhakkerio auklėtiniai būtų lieję graudžias krokodilo ašaras matydami švieslentėje tragišką rezultatą. Rungtynių pradžioje šis Glazgo „Celtic“ vartų sargas buvo vienintelis bent kiek patikimesnis karys lenkų gynybos fronte.
Tiesa, vartininkų lenkams galėtų pavydėti ne viena ekipa. Juk be A. Boruco ekipoje yra ir Lukaszas Fabianskis, buvo ir dėl traumos jau išvykęs Tomaszas Kuszczakas. Tiesa, to paties negalima pasakyti apie kitas grandis, o ypač vidurio gynybą.
Rungtynių nevykėlis
Martinas Harnikas – žmogus, galėjęs tapti nacionaliniu didvyriu, jei būtų išnaudojęs turėtas šimtaprocentines progas, tapo šių rungtynių nevykėliu. Tokių progų, kokias turėjo šis 21 gimtadienį prieš 3 dienas atšventęs Bremeno „Werder“ žaidėjas, neišnaudoti tiesiog negalima.
Pastaba kritikams. Šiame komentare pateikiama subjektyvi autoriaus nuomonė, kurią drąsiai galite kritikuoti ir su ja nesutikti. Šias rungtynes prie televizorių ekranų stebėjo milijonai žmonių ir jie dabar tikriausiai yra pasidaliję į dvi stovyklas – peikiančius teisėją ir jį ginančius. Aš priklausau pirmajai grupei, kuriai priklausote jūs, spręskite patys. Tik prieš spręsdami pagalvokite, kaip reaguotumėte, jei toks baudinys būtų paskirtas į jūsų mėgstamos ekipos vartus.
Duoklė Lenkijai. Jei manote, kad šis mano komentaras dvelkia simpatija lenkų nacionalinei ekipai, tikrai neklystate. Šiame čempionate palaikau būtent juos. Pusmetį teko gyventi Krokuvoje, o nemažą šio laikotarpio dalį praleidau „apsistojęs“ Reimonto gatvėje esančiame Krokuvos „Wisla“ stadione.
Lenkija buvo puikus įrodymas, kad nereikia žvalgytis į tolimus kraštus ieškant didelės meilės futbolui. „Šventasis karas“ tarp baltosios žvaigždės bei „Cracovia“ ekipų paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui (apie šį karą yra išleista netgi istorikų knyga ir vien dėl jos daviau sau pažadą išmokti lenkų kalbą). Neišdildomą įspūdį paliko ir puikios ultrų choreografijos, atmosfera stadione, kur keli tūkstančiai žmonių į stadioną susirenka ne saulėgrąžų pagliaudyti, o stovėdami bei visąlaik skanduodami palaiko mylimą ekipą. Nuo to laiko jaučiu simpatiją ne tik „Wisla“, bet ir tokiems žaidėjams kaip Kuba Blaszczykowskis (tuomet jis dar atstovavo būtent baltajai žvaigždei) ar Radekas Sobolewskis. Pastarojo rinktinėje, deja, jau nebėra. Netrukus čempionate tikriausiai nebebus ir Lenkijos ekipos. Dar vienas skaudus vilčių žlugimas... Užuojauta kaimynams.
