Sporto aistruoliai neretai girdi net ir geriausius Lietuvos sportininkus ar trenerius besikeikiančius rusiškai, angliškai, rečiau – lietuviškai. Kodėl profesionalai sporto aikštelėse virsta keikūnais ir elgiasi nesportiškai?
To paklausėme krepšinio teisėjo Antano Ramanausko, futbolo teisėjo Jurijaus Lukjančuko, regbio trenerio Sigito Kukulskio ir lituanisto bei sporto entuziasto Stasio Tumėno.
Keiksmažodžiai – išsikrovimas
Antanas Ramanauskas, krepšinio teisėjas:
– Su keiksmažodžiais tenka susidurti kiekvieną kartą. Keiksmažodžiai – savotiškas išsikrovimas, kartais atsakomybės nusiėmimas ir perkėlimas ant kitų.
Dažniausiai keikiamasi, kai kas nors nepasiseka, netenkina teisėjų veiksmai. Kuo didesnis profesionalumas, tuo keiksmažodžių mažiau. Mėgėjų sporte krepšininkai susirenka pažaisti po darbų, pavargę.
Tačiau nereikia užmiršti, kad keiksmažodžiai egzistuoja ne tik sporte, o ir visame mūsų gyvenime. Jauni žmonės net nesupranta, ką reiškia tie rusiški keiksmažodžiai.
Dirbu ir kūno kultūros mokytoju, tad matau, kai vaikai bendrauja tarpusavyje ir kartais šeši iš dešimties jų pasakytų žodžių būna keiksmažodžiai. Dažniausiai tenka sudrausminti, bet tai jau šeimų problema.
Varžybose yra tekę dėl keiksmažodžių skirti technines pražangas. Tai nėra išsigelbėjimas.
Dėl mūsų mentaliteto
Jurijus Lukjančukas, futbolo teisėjas:
– Keiksmažodžių girdžiu visose varžybose. Aukštesnėse lygose gal šiek tiek daugiau tvarkos. Jeigu futbolininkai už keiksmažodžius gauna korteles, jie būna baudžiami piniginėmis baudomis.
Jei išgirstu, kad mano treniruojami vaikai keikiasi treniruotėse ar varžybose, imuosi sankcijų, drausminu. Kartais dėl to nesivežu į varžybas.
Teisėjaudamas dėl keiksmažodžių esu parodęs daug geltonų kortelių. Kuo žemesni lygis, tuo jų daugiau, tačiau geltoną kortelę už keiksmažodžius tenka išsitraukti beveik kiekvienose varžybose.
Manau, kad keiksmažodžiai Lietuvoje gyvuoja dėl mūsų mentaliteto, likusio po Sovietų Sąjungos laikų. Aišku, būna, kad užvaldo pyktis, emocijos ir t. t.
Kas antras žodis – keiksmažodis
Sigitas Kukulskis, RC „Vairas-Jupoja“ vyriausiasis treneris:
– Vakar buvau nuvažiavęs į Bubių paplūdimį ir labai nustebau. Daugiausiai buvo jaunų žmonių, tačiau jie šnekasi ir kas antras žodis – keiksmažodis. Keisčiausia tai, kad keikiasi jauni, mergaitės. Šalia vaikai vaikšto, bet niekas jau nebekreipia dėmesio, viskas įprasta.
Manau, kad šeimose viskas kitaip. Žinoma, jei šeimos neasocialios. Mūsų regbio komanda tokia pat šeima. Klubas netoleruoja keiksmažodžių, stengiamės, kad jų nebūtų. Jei juos išgirstame, taikome fizines bausmes – duodame bėgti ratus, daryti atsispaudimus. Tačiau viskas keičiasi, kai vyrai išeina į gatvę, jos įtaka – didžiulė.
Varžybose vienas teisėjas leidžia keiktis, kitas – mažiau. Mūsų sportas ir taip kietas, grubus, tačiau reikia stengtis, kad jis ir išliktų sportu, o per varžybas būtų žaidimas, ne keiksmažodžiai. Vienas žmogus nieko nepakeis, reikia stengtis visiems sporto žmonėms.
Gaila, kad regbyje retai už keiksmažodžius rodomos geltonos kortelės. Sporte pirmiausiai reikia jausti pagarbą pačiam žaidimui, vėliau vyresniam žmogui – treneriui, o galiausiai sau pačiam.
„Kad ant tavo kapo gėlės neaugtų“
Stasys Tumėnas, sportui neabejingas Šiaulių universiteto docentas:
– Kai aš žaidžiu, tai tarp inteligentų baisiausias keiksmažodis „bliamba“. Daugiausiai keiksmažodžių tenka girdėti futbolo, regbio varžybose. Net ausys linksta. Krepšinio rungtynėse keiksmažodžių ne tiek daug. Tai leidžia manyti, kad krepšinis – intelektualesnis sportas.
Mano manymu, keiksmažodžiai – emocinė iškrova.
Kad keiksmažodžių būtų mažiau, patarčiau daugiau treniruotis. Kuo aukštesnis meistriškumas, tuo keiksmažodžių mažiau. Dažnai sportininkai nusikeikia, kai kas nors nepavyksta, nesiseka ir taip tarsi bando kompensuoti savo meistriškumo stygių.
Kuo patarčiau pakeisti rusiškus keiksmažodžius? Pavyzdžiui, „kad ant tavo kapo gėlės neaugtų“ ar „kad jį kur velniai“.
Giedrius Vaitkevičius
