„Esu žemaitis ir optimistas. Tikiu, kad aš galiu atgaivinti “Atlantą" - kalbėjo Alvydas Duonėla, kuris, veikiausia, taps šio futbolo klubo prezidentu
Apie Klaipėdos futbolo krizę kalbėta daug. Dvi uostamiesčio komandos, pernai dalyvavusios šalies A lygos pirmenybėse užėme paskutines jos vietas: „Atlantas“ – 11-ą, „Klaipėda“ – 12-ą.
Bet ne šie sportiniai i klaipėdiečių pasiekimai buvo blogiausia. Tai, kad abu Klaipėdos klubai turi finansinių bėdų, jie neslėpė. Tiesa, vargu ar būtų galėję nuslėpti. „Atlantui“ vos prasidėjus 2011-ųjų sezonui buvo iškelta bankroto byla ir jį ėmė valdyti bankroto administratorius.
Sezonui baigiantis ir po jo buvo daug kalbėta apie klubų apsijungimą, tačiau viskas ir liko kalbomis. Atrodė, kad nei viena iš dviejų uostamiesčio ekipų negaus licencijos rungtyniauti A lygoje šiemet dėl finansinių kriterijų. Tačiau licencijavimui einant į pabaigą (galutinai licencijų klausimas turi paaiškėti iki šio mėnesio pabaigos), pasigirdo džiugesnių žinių iš „Atlanto“ stovyklos. Bent jau klubo prezidentas Vaclovas Lekevičius ėmė tikinti radęs rėmėjų ir žadąs gražinti klubo skolas, kad „Atlantas“ galėtų žaisti stipriausiųjų kompanijoje.
Kai spaudoje pasirodė žinių, kad ilgametis „Atlanto“ vadovas pats traukiasi iš prezidento posto, o „Atlantui“ vadovaus dviejų olimpiadų dalyvis, daugkartinis pasaulio ir Europos baidarių ir kanojų irklavimo pirmenybių čempionas ir prizininkas, 35-erių metų Alvydas Duonėla, tuoj pat susisiekėme su juo ir paprašėme šias žinias pakomentuoti.
- Ar tiesa, kad tapote „Atlanto“ prezidentu? – griebėme jautį už ragų iš karto.
Tiesa yra tokia, kad kol kas vyksta derybos ir kol dar nėra viskas sutarta, nenorėčiau daryti pareiškimų. Kai tik tos derybos bus baigtos, manau, spauda apie tai sužinos pirma.
- Bet, kad futbolui ir „Atlantui“ esate neabejingas, pripažįstate?
Aš visada domėjausi sportu, tuo pačiu ir futbolu domėjausi. Pats esu žemaitis ir esu optimistas. Tikiu, kad aš galiu atgaivinti Klaipėdos futbolą. Nes juk toks didelis miestas privalo turėti gerą futbolo klubą.
- Kaip apibūdintumėte dabartiną „Alanto“ finansinę padėtį?
Jeigu viskas pavyks, jeigu prieisim bendrų išvadų, jeigu viską sutarsim, manau kad viskas su „Atlantu“ bus gerai.
Kas tie rėmėjai, išgelbėsiantys Klaipėdos klubą?
Nieko apie tai negaliu kalbėt. Mes dar nesame sutarę ir aš negaliu JŲ įvardinti, kadangi dar nesame priėję susitarimo. Jeigu tapsiu klubo prezidentu, spauda tikrai viską žinos. O dabar – nebent vienu žodžiu: į Klaipėdos futbolą investuojami dideli pinigai, o kaip čia kas bus, kaip išeis susitart su dabartiniais komandos vadovais, matysim.
- Pats gyvenate Vilniuje. Netrukdys pareigų atlikti atstumas nuo Klaipėdos?
Aš juk ne treneris, nedirbsiu kasdien su komanda. Yra žmonės, kurie juos treniruos, o aš, jeigu viskas pavyks, būsiu klubo vadovas, kurio darbo pobūdis – šiek tiek kitoks nei trenerio.
- Bet Jūs dar nebaigėte irkluotojo karjeros?
Kaip ir į pabaiga ta mano sportinė karjera...
- O Lodono žaidynės? Nejau baigsite prieš jas ir nesiejate su jomis jokių vilčių?
Galvoju, gal nuvažiuosiu į Londoną. Pasižiūrėti. Krepšinio ar futbolo...
- Nežadate daugiau dalyvauti jokiose baidarių varžybose?
Nebent futbolo varžybose... Kokia gali eiti kalba apie dalyvavimą varžybose, jeigu aš nesportuoju? Na, tiesa sakant, galo netiksliai pasakiau. Aš ir dabar sportuoju. Kaip tik esu ką tik po treniruotės. Bet tai nereiškia, kad aš sportuoju profesionaliai, kad siekiu rezultatų. Sportuoju tiesiog dėl savęs. Profesionalus sportas labai kenkia organizmui. Todėl dabar man reikia sportuoti, kad atsistatyti.
- Kada vis dėl to nutarėte atsisveikinti su profesionaliu sportu?
Pernai vidury sezono gavau traumą, lūžo kaulas. O organizmas jau nebelaiko, metai bėga, konkurencija auga. Kam reikia taip nusibaiginėti, jeigu gali ir taip gyventi savo gyvenimą? Gyvenimas – juk ne vien tik sportas.
