Nuo paauglystės Latvijoje gyvenęs ir ledo ritulio paslapčių mokęsis 26-erių lietuvis neslepia, kad noras patekti į „Dinamo“ komandą atsirado, kai tuometinė jo atstovaujama „Metalurgs“ komanda tapo pagrindinio Latvijos ledo ritulio simbolio dukterine komanda.
„Reikia pakliūti į pagrindinę komandą, – tada sumąstė N. Ališauskas. – Tačiau man visada trukdė lietuviškas pasas. Liepojos treneriai man nuolat kartodavo „Pasiimk Latvijos pilietybę ir eik į Rygos „Dinamo“.
Kiekvieną kartą tai išgirdęs Nerijus purtydavo galvą ir rėždavo: „Aš ir su lietuvišku pasu pateksiu į „Dinamo“.
Šiais metais lietuvis nepraleido progos. Pakviestas į klubo peržiūrą prieš sezoną jis išsikovojo vietą pagrindinėje komandoje. „Man yra didelė garbė čia žaisti. Tai yra didelė atsakomybė. Reikia daug dirbti“, – šypsojosi N. Ališauskas.
Tėčio svajonė
„Iš Ukmergės rajono persikėlėme į Elektrėnus dėl ledo ritulio, kai man tebuvo aštuoni. Tėtis labai norėjo, kad su broliu žaistume ledo ritulį, – puikiai prisimena Nerijus. – Eidavau į treniruotes vienas ir tampydavausi milžiniškas „tašes“ namo, nes neturėjome nuolatinės savo rūbinės“.
Iki šiol Nerijus prisimena, kaip juokdavosi mama, kai jis grįždavo namo: „Numesdavau koridoriuje krepšį ir išgriūdavau pusvalandžiui pailsėti, nes būdavau labai pavargęs, – šypsosi N. Ališauskas. – Tačiau ledo ritulys man patiko. Manęs tikrai niekas į treniruotes per prievartą nevesdavo. Keliaudavau į ledo areną su dideliu noru“.
Paklaustas apie persikėlimą į Elektrėnus, Nerijus surimtėja. „Tėtis svajojo, kad mes su broliu žaistume ledo ritulį. Jam patiko ši sporto šaka. Tačiau praėjus mėnesiui nuo mūsų persikėlimo į Elektrėnus tėtis žuvo... Aš pildau tėčio svajonę. Gal tai mane visada vedė į priekį, – atvirai kalbėjo ledo ritulininkas. – Nesijaučiu tėčiui skolingas, niekada nėjau į treniruotes tik dėl jo. Aš sugebėjau pats labai stipriai įsimylėti šią sporto šaką“.
Sporto stovykla
„Buvau puolėjas, kai tik pradėjau žaisti. Manau, mūsų komandoje pritrūko gynėjų, treneris nusprendė pažiūrėti, kaip man sekasi gynyboje, – apie pirmuosius žingsnius į gynėjų grandį pasakojo N. Ališauskas. – O man visai gerai sekėsi. Taip ir tapau gynėju... Nors vaikystėje labiau norėjau būti puolėju. Juk jie daugiau įvarčių muša. Tačiau laikui bėgant apsipratau ir suvokiau, jog geriau yra kitus daužyti negu būti pačiam talžomam“.
Paauglystėje N. Ališauskas susimąstė, ar ledo ritulys bus pagrindinė jo gyvenimo veikla. „Reikėjo apsispręsti, ar noriu tobulėti. Likti Elektrėnuose tokiame amžiuje? Tai reikštų, kad ir nusibaigsi su ledo rituliu tuose pačiuose Elektrėnuose. – kalbėjo Nerijus. – Keturiolikos išvažiavau į Liepoją, Latviją“.
Pasak Nerijaus, tai buvo labai didelis noras tobulėti. „Nepergyvenau, kad palieku namus. Pamenu, kad Elektrėnų jaunimo komanda žaisdavo su Liepojos ledo ritulininkais. Man patiko latvių komanda. Svajojau į ją patekti. Todėl apsisprendžiau vykti ir išbandyti savo laimę. Nesukau galvos, kad Liepojoje būsiu vienas, be mamos, brolio, draugų, – kalbėjo ledo ritulininkas. – Visa komanda gyvendavome „barakuose“, kuriuose viskas būdavo prižiūrima. Tereikėjo treniruotis ir tobulėti“.
„Juk visiems patinka pabūti sporto stovykloje savaitę? Tai aš tokioje stovykloje buvau šešis metus“, – juokėsi N. Ališauskas.
Komandinė dvasia
Prieš keturis metus, bankrutavus Liepojos „Metalurgs“ komandai, N. Ališauskas persikėlė į Vokietijos trečia lygą. „Nepasakyčiau, kad ten buvo labai žemas ledo ritulio lygis. Bet vyrai į treniruotes ir rungtynes ateidavo po darbų. Pats buvau po peties operacijos, todėl turėjau sočiai laiko stiprinti savo petį. Tačiau skausmai nedingo, o rytais net negalėdavau rankos pakelti, – pasakojo ledo ritulininkas. – Po pusmečio niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip yra“.
Pasirodo, Lietuvoje buvo blogai atlikta operacija. „Todėl dabar džiaugiuosi, kad patekau į Vokietiją, kur mane „sutvarkė“. O galėjo būti labai didelių problemų, – teigė sportininkas. – Dabar tikrai džiaugiuosi, kad nepaskubėjau ir nepriėmiau Kazachstano klubo pasiūlymo iškart po „Metalurgs“ bankroto. Nebūčiau sugebėjęs ten atlaikyti sezono“.
Kitais metais N. Ališauskas išsikėlė į Kazachstaną. „Su VHL komanda apkeliavau skersai ir išilgai visą Rusiją, o dabar esu KHL komandos dalis. Apie tai seniai svajojau“, – teigia ledo ritulininkas.
N. Ališauskas džiaugiasi, kad pateko į Latvijos ledo ritulio legendos Sandžio Ozolinio rankas.
„Jis yra tikra Latvijos legenda. Lietuva turi Arvydą Sabonį, Latvija – Sandį Ozolinį. Komandoje yra juntama pagarba jam. Tai griežtas, bet charizmatiškas ir draugiškas treneris. O labiausiai man patinka, kad jis po blogų rungtynių niekada neieško kalto, jis niekada nepasakys „Tu blogai padarei“, jis visada sako „Mes blogai padarėme“. Čia visada laimi ir pralaimi komanda, o ne kurie nors žaidėjai. Komandinė dvasia, kuri tvyro „Dinamo“ yra fantastiška“.
