Vytautas Balsys linkteli, o Algirdas Baniulis priduria: „Kovotojo kelias – nelengvas“.
Berniukiškos netvarkos lengvai padailintas viešbučio kambarys užsipildo trijų draugų juoku.
„Juk tai nėra komandinė sporto šaka, – surimtėjęs tęsė Algirdas. – Kiek darbo įdėsi, tiek ir turėsi. Juk boksininkas visada dirba su savimi, o ringe pademonstruoja savo treniruočių rezultatą. Komandinėse sporto šakose tave gali išgelbėti draugas, o boksininkas ringe yra vienui vienas“.
Šiuo metu Lietuvos jaunimo bokso rinktinė pagal įtemptą grafiką ruošiasi kovo pabaigoje Rumunijoje vyksiančiam Europos jaunimo čempionatui.
Nusiteikimas - skirtingas
„Kol kas dėl Europos čempionato nesijaudiname, – nusišypsojo V. Balsys. – Jaudulys atsiranda tik prieš pat kovą. Manau, kad tai yra savisaugos jausmas. Ir kiekvienas kovotojas turi savo nusiteikimo kovai metodus“.
„Vienas klausosi ramios muzikos, kitas, žiūrėk, atvirkščiai – užsivedęs, ir jam gerai“, – įsiterpė A. Baniulis.
„O trečias gal „tūlike“ meldžiasi...“ – dar kartą rėžė Ą. Zubė.
„O ketvirtas pasislėpęs animacinius filmukus žiūri“, – dar priminė A. Baniulis.
Vaikinai sutiko, kad prieš kovą galvoti apie kovą – neverta. „Paprasčiausiai sudegtume. Nereikia daug galvoti ir apkrauti galvos mintimis „O kas bus, kai išeisiu į ringą?“ Tai mažiausiai padeda“, – teigia Europos jaunimo vicečempionas V. Balsys.
Atsakomybė? „Taip, titulai atneša didelę atsakomybę. O sportininko gyvenime būna visko. Kartais į ringą gali žengti netinkamai pasiruošęs, galbūt, po ligos. Jei pralaimėsi, tuoj visi pradės apšnekinėti „Koks čia čempionas? Kartais tai slegia“, – prisipažino boksininkas.
Su humoru nesipyksta
Sulaukę klausimo, kuris stovyklose daugiausiai prikrečia pokštų, vaikinai vėl prapliumpa juoktis. „Anksčiau visko būdavo, – pradėjo pasakoti A. Baniulis. – Bet dabar suaugome ir daug nepokštaujame. Ne žaidimai galvose. Dažniau skaitome naujienas ar knygas, neiname „raganėti“ per viešbutį“.
„Bet net neabejoju, kad Ąžuolas jau galvoja, kokią „zbitką“ reikės iškrėsti“, – nusijuokia V. Balsys.
„Bet kartais tikrai pasijuokiame. Nesame pabėgę nuo humoro“, – perspėja Ąžuolas.
„Tik su humoru ir gyvename, – patvirtina A. Baniulis. – Juk daugelis sportininkų turi savo bajerių, anekdotų, kurių kiti, galbūt, net nesupranta“.
Boksininkai irgi turi savo tradiciją: pirmą kartą su rinktine į varžybas atvykęs „gauna tapkių“.
„Per pliką subinę“, – patikslina V. Balsys.
Tačiau ši tradicija, pasak A. Baniulio, yra tik pas jaunius ir jaunimą. „pas suaugusius tokių dalykų nėra. Čia tik pas mus visokios nesąmonės“, - priduria A. Baniulis.
Be bokso? Nesigauna
„Aš niekada nesu net pagalvojęs apie poilsį nuo bokso. Vaikystėje, paauglystėje visko mesti man neleido tėvai. Pirmą kartą tikras atostogas turėjau praeitą vasarą. O anksčiau vis laukdavau Kalėdų... Ne dėl dovanų, o kad galėčiau pailsėti“, – šypsosi dvidešimtmetis V. Balsys.
Tuoj Ą. Zubė prisipažino, kad šešiolikos norėjo mesti boksą. „Neturėjau jokio noro eiti į treniruotes, nusibodo nuolat mesti svorį ir laukti, kada „ateis“ pasiekimai. Neturėjau motyvacijos, – kalbėjo Ą. Zubė. – O mano broliai – kultūristai. Ir aš buvau užsimanęs sportuoti bei auginti raumenis. Pusę metų buvau pabėgęs nuo bokso, bet teko galvoti, ką norėsiu veikti baigęs mokyklą“.
Ąžuolas įstojo į Lietuvos sporto universitetą... „Ir vėl atsirado motyvacija. Dabar jaučiu savyje ugnelę. Kačialka? Broliai pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad nieko gero aš tame sporte nepasieksiu, be to, boksas yra olimpinė sporto šaka“, – sakė Ą. Zubė.
Klausimą apie nuklydimus išgirdęs A. Baniulis numojo ranka. „Tiesiog kartais būna situacijų, kai stropiai ruošiesi varžyboms, bet organizmas pervargsta... Taip ir aš esu sudegęs, po vienų nesėkmingų varžybų supratau, kad visas darbas nuėjo šuniui po uodega. Sunkiai dirbau, o nieko nesigavo, krito noras kažko siekti. Ilsėjausi pusmetį. Bet labai pasiilgau. Grįžau. Juk šiai sporto šakai esu labai daug atidavęs. Visada nori grįžti į ringą, nuvažiuoti į stovyklas, pabūti su komanda. Pasiilgstu šių žmonių“.
Apie olimpines svajones vaikinai kalba atsargiai.
„Kiekvieno sportininko svajonė yra olimpiada, bet pirmiausia reikia užkariauti Lietuvos vyrų ringą, vėliau Europą... Žingsnis po žingsnio. Tereikia daug noro ir juodo darbo, – teigė Ą. Zubė. – Kas svarbiausia? Niekada nenuleisti rankų!”
