Savo profesionalaus žaidėjo karjerą M. Lukauskis pradėjo dar 1996 metais tuometinėje Panevėžio „Kalnapilio“ ekipoje. Gimtajame mieste pirmuosius profesionalaus sportininko žingsnius žengęs krepšininkas 2001 m. galiausiai išvyko į Vilnių, tiesa, į tuometinę „Sakalų“ ekipą.
Paskui sezoną praleido Alytaus „Alitoje“, o galiausiai atsidūrė tuometiniame Vilniaus „Lietuvos Ryte“. Savo, kaip profesionalaus krepšininko karjeroje, M. Lukauskis paragavo ir legionieriaus duonos. Laikui nepavaldus krepšininkas tikina, kad vis dar nepraranda motyvacijos, fizinės kūno kondicijos irgi pakankamai geros, tad kodėl gi dar nepratęsus karjeros.
„Motyvacijos tikrai yra. Vėlgi, jei jos nebūtų, neturėčiau noro, tai tikrai netęsčiau to, ką darau“, – kalbėdamas su portalu tv3.lt sakė M. Lukauskis.
Šiemet krepšininkas pradeda jau 25-tąją savo kaip profesionalaus sportininko sezoną. M. Lukauskio pavardė puikuojasi ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL) metraščiuose. Krepšininkas yra daugiausiai mačų lygos istorijoje sužaidęs žaidėjas. Gynėjas per visą LKL istoriją yra perėmęs ir daugiausiai kamuolių, o rezultatyvių perdavimų grafoje jis užima kol kas antrąją vietą.
Su 41 metų krepšininku tv3.lt kalbėjosi apie karjerą, įsimintiniausius momentus ir ateities planus.
Plačiau – interviu.
Kaip apskritai prasidėjo jūsų krepšinio kelias? Būdamas vaikas, jau iškart susidomėjote šia sporto šaka?
Aš pradėjau, kaip ir daugelis, matyt, vaikų, kai išbandoma daug sporto šakų. Teko lauko tenisą lankyti, orientacinį, tada žaidžiau futbolą ir tą dariau gana ilgai. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad teko jį pakeisti. Iš tiesų net nežinau gal pabodo, kažko naujo norėjosi, tai tėtis sakė pabandyk krepšinį. Buvau gal ketvirtokas tada, tai man buvo kažkur apie 11 metų.
Neseniai savo pirmojo trenerio klausiau kaip tik, kada aš atėjau į treniruotes, tai nelabai abu ir pamename. Bet, na, man buvo tada 10-11 metų. Tėčio draugas buvo krepšinio treneris tai taip ir gavosi, kad likau.
Ir štai šiemet Šiauliuose pradėsite jau 25-taji savo kaip profesionalaus žaidėjo sezoną. Pakako dar motyvacijos bent metams rungtyniauti aukščiausiu lygiu? Ar buvo minčių, kad jau gal reikėtų atsitraukti šiek tiek?
Motyvacijos tikrai yra. Vėlgi, jei jos nebūtų, neturėčiau noro, tai netęsčiau to, ką darau. Bet kadangi visi šie dalykai dar yra šiai dienai, savijauta gera, noro yra, tai kodėl nedaryti to, kas tau taip patinka.
Šiemet pasirašėte sutartį su „Šiauliais“. Kodėl būtent pasirinkote šią komandą ir ar svarstėte kitus variantus?
Buvo tų kalbų, derybų, bet gavosi, kad nesusitarėme, o su „Šiauliais“ kalbėjome gana daug. Tai taip ir gavosi, kad galiausiai ir pasirinkau.
O kaip kūnas reaguoja? Kaip jį prižiūrite? Juk ir traumų turėjote savo karjeroje.
Jeigu aš nesportuočiau pastoviai tai apie jokį žaidimą nebūtų kalbos. Sezonas baigiasi ir aš toliau sportuoju. Jei tokio režimo nesilaikysi tai, manau, seniai būčiau jau tą karjerą pabaigęs. Bet po sezono aš pasiilsiu trumpai, keletą savaičių, kad ir galva nuo krepšinio prasivalytų, kūnas atsipūstų ir tada pirmyn į treniruotes.
Anksčiau gal būdavo rinktinės stovyklos ir panašiai, tai to poilsio buvo mažiau, tačiau tada buvau ir jaunesnis. Kai nebeliko rinktinių, pasiilsi keletą savaičių ir pirmyn. Aišku, tas poilsis ir savotiškas, nėra taip, kad aš gulėčiau, valgyčiau ir nieko neveikčiau, kadangi turiu šeimą.
Jūs LKL metraščiuose esate daugiausiai kamuolių perėmęs žaidėjas, antras pagal rezultatyvius perdavimus. Visada buvote daugiau komandinis žaidėjas? Ar galbūt karjeros pradžioje jūsų žaidimo stilius buvo kitoks?
Kai dar vaikas buvau treneris mums tą įdiegė. Aišku būdavo vaikų, kurie išsiskirdavo, bet tais mano pirmais metais visi buvome mokomi komandinio žaidimo. Tai tas man galbūt ir įstrigo. Galiu įmesti ar ne, bet yra daug dalykų, ką tu gali padaryti aikštelėje ir be taškų. Pas mus taip ir buvo komandoje. Nebuvo, kad viskas pastatyta ant vieno žaidėjo. Tai nuo tų laikų ir liko gal toks mąstymas, kad ne pirmas dalykas įmesti, bet gali ir apsiginti ar perimti kamuolį. Aišku, tikslas pabaigoje visada yra laimėti.
Į tuometinį „Lietuvos rytą“ perėjote 2003 m. Kaip tas perėjimas vyko? Vis dėlto tai jau buvo laiptelis aukščiau jūsų kaip krepšininko karjeroje?
Tai prieš tai po sezoną žaidžiau „Alitoje“ ir „Sakaluose.“ Tai tie metai irgi buvo labai puikūs. Paskui aišku dar aukštesnis laiptelis tai buvo smagu. Geri treneriai, daug patirta ir pergalių ir pralaimėjimų. Teko nemažai mokytis ir iš lietuvių, ir iš užsienio žaidėjų. Kai dar esi jaunas tai tokia patirtis neįkainojama.
Daug gražių pergalių per tuos 6 metus buvo. Kuri jums įsiminė labiausiai?
Daug buvo ten visko. Ir LKL laimėtas, ir Europos taurė. 2009 m. buvo tokie išskirtiniai, nes vadovaujant Rimui Kurtinaičiui laimėjome viską tada. Triumfavome BBL, LKL čempionatą laimėjome ir tą pačią Europos taurę, buvo dar šalies krepšinio federacijos taurė. Tie metai buvo tikrai kažkas įspūdingo. O dar 2008 m. su rinktine olimpiadoje teko dalyvauti. Visi tie keli metai buvo labai puikūs ir įsimintini.
Paskui pradėjote legionieriaus karjerą. Buvo Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Turkija. Visur praleidote po sezoną. Čia atsitiktinumas ar galbūt ta legionieriaus duona nebuvo tokia kaip gal įsivaizdavote?
Nežinau net, kodėl taip nutiko. Pavyzdžiui, tie pirmi metai Prancūzijoje su „Asvel“ buvo gana sunkūs. Tada gimė sūnus, reikėjo į naują šalį išvažiuoti, viskas taip nauja. Bet paskui po truputį įsivažiavome. Šiaip tas pirmas sezonas buvo įdomus, nes „Asvel“ buvo prieš tai sezone šalies čempionai, žaidėme Eurolygoje, bet sezonas klostėsi prastai, nors turėjome gerą komandą, bet nesiklijavo niekas.
Treneris tikrai geras, bet Prancūzijoje strigome, o Eurolygoje per žingsnį buvome nuo tuometinio antrojo etapo TOP 16. Galiausiai sezone su klubu laimėjome Prancūzijos taurę po gana ilgo laiko, ta sunki pradžia galima sakyti atsipirko. Ligi šiol pamenu tai buvo šventė didelė klubui ir miestui, man ir ėmė geriau sektis.
Tai galima sakyti, kad legionieriaus karjeros pradžia buvo sunki, bet paskui įsibėgėjote?
Taip, gera patirtis, daug gražių prisiminimų. Sutikau daug puikių žmonių, su kai kuriais iš jų bendrauju iki šių dienų. Tiek man, tiek šeimai buvo įdomi patirtis, pagyventi kitur, pamatyti, pažaisti.
Lietuvos rinktinėje debiutavote 2005 metais. Turbūt net neverta klausti, kad tuo metu išpildėte savo svajonę?
Be abejo. Tada dar buvo pagrindinė rinktinė ir tarsi antra. Mes turėjome stovyklą, tada vykome į Kiniją, kur kelias rungtynes žaidėme ir dalyvavome draugiškame turnyre. Tai pavyko jį laimėti, praleidome Kinijoje gal tris savaites. Tada Valdemaras Chomičius prisijungė prie pagrindinės rinktinės štabo ir kelis žaidėjus su savimi pasiėmė. Prieš išvykdamas sakė, kad dar gali keli krepšininkai vėliau prisijungti prie pagrindinės komandos. Po visko grįžus į Lietuvą tada jau sulaukiau kvietimo, tai ir buvo tas mano vadinamasis pirmasis kartas su tikrai rinktinės marškinėliais.
Jei palygintume save prieš 20 metų ir dabar, kaip žaidėją, ko išmokote?
Pagrinde tai yra kas vyksta aikštelėje. Į visus tuos dalykus vykstančius už jos tikrai mažiau dėmesio kreipiu. Bet emocijos, visa krepšinio kultūra, situacijos skaitymas tikrai į šiuos dalykus žiūriu kitaip. Su kiekvienais metais vis kažką pasiimi, išmoksti. Žinoma yra tas dalykas, kad visada reikia mokytis. Tas pats sportas keičiasi, tobulėja, nestovi vietoje, nes tiesiog laikai kiti.
Jums per karjerą teko žaisti prieš daugelių puikių žaidėjų. Jeigu reikėtų išskirti vieną varžovą, kuris jums įsiminė, kaip tą, prieš kurį yra labai sunku žaisti. Kas tai būtų?
Sunkiausia tai buvo gintis prieš ispanus ir, pavyzdžiui, Juaną Carlosą Navarro. Nes ties juo begale derinių visada būdavo. Jis ir pats kurdavo situacijas, ir jam jas kurdavo komandos draugai. Prieš jį buvo žiauriai sudėtinga. Prieš ispanus pakankamai daug žaisdavome tai tekdavo susitikti ir rinktinės mačuose, ir Eurolygos turnyre.
Esate minėjęs, kad vienas įsimintiniausių momentų, kurį išskirtumėte savo karjeroje, veikiausiai yra 2009 metų lemiamas ir pergalingas metimas Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės finale prieš Kauno „Žalgirį“. Pamenate jį?
Turbūt yra tas metimas, kuris įsiminė. Tada buvo trenerių kaita komandoje, sunkiai dirbome ir tas davė vaisių. Buvo nelengvas periodas, kaip tik tas turnyras pasitaikė. Mano metimas buvo toks įdomus, nestandartiškas. Mes su sūnumi esame žiūrėje tokias santraukas ir tas mano metimas ten yra, tai tikrai emocijos sukyla.
Mindaugai, o kaip bus pasibaigus karjerai? Planuojate, norite likti šalia krepšinio ar priešingai ?
Sulaukiu apie tai daug klausimų. Aš vis vien tiek metų praleidęs sporte ir noriu jame likti. Manau, kad mano sukauptų žinių bagažas gali būti naudingas, reikia jį kažkam atiduoti. Kažkur prie sporto ar net trenerio darbas ateity, manau, nusimato. Dabar jau dalinuosi kažkiek žiniomis su, pavyzdžiui, sūnumi. Kiek pamina, kiek ne, bet išklauso.
Esate veteranas, turbūt tenka ir patarimų daug dalinti jaunesniems žaidėjams. Kaip vis dėlto jų darbo metodiką apibūdintumėte, kaip jaunieji Lietuvos krepšininkai atrodo jūsų akimis?
Labai daug kas pasikeitė nuo mano laikų. Visada atsiras, kas nori dirbti, o ką reikia versti. Pagal vaikus matau, nes tenka sūnaus treniruotes stebėti, kad kai kurie įdeda natūraliai daugiau darbo, stengiasi, kiti pritingi. Kai kurie prisižiūri NBA per daug, stebi tuos žaidėjus.
Man, pavyzdžiui, kur kas artimesnis Eurolygos ar Europos taurės krepšinis, tai tų skirtumų yra, nes NBA daugiau šou. O dabartiniai vaikai, na, jiems NBA yra kažkas tokio ir nemažai iš ten bando nusikopijuoti. Sūnui tenka aiškinti, kad kai būsi LeBronas Jamesas ar Kevinas Durantas galėsi mėtyti tuos savo metimus, o dabar reikia išmokti krepšinio pagrindų.
Užsiminėte apie sūnų. Tai, kaip suprantu, jis irgi rimtai krepšiniu susidomėjęs?
Taip. Jis jau penki metai kaip sportuoja. Pradėjo su vyresniais, nes nebuvo jo amžiaus grupės. Nevarėme jo prievarta su žmona žaisti. Jis pats lankė ir rinkosi ir tenisą, ir futbolą, ir šachmatus, ir galiausiai atsirado krepšinis. Jis mano pirmasis sūnus, tad matė mane žaidžiantį, visur kartu buvo, patyrė tas emocijas, tai pats paprašė jį nuvesti į krepšinį, tai taip ir gavosi.
Mindaugai, esate daugiausiai LKL mačų sužaidęs krepšininkas. Malonu yra turbūt kai tavo pavardė yra tokioje tikrai garbingoje kategorijoje?
Labai malonu. Aš pats tų dalykų neseku, bet kartas nuo karto primena vis kažkas apie rekordus ar statistiką. Vis tiek palieki Lietuvos krepšinio istorijoje įspaudą kažkokį. Tai niekada nebuvo mano užbrėžtas tikslas, kad reik tą, tą ar tą pasiekti, bet kai tiek metų žaidi tai natūraliai gaunasi. Bet, žinoma, labai smagu, bus vaikams ką skaityti.
