„Aš visą gyvenimą profesionaliai sportavau, - prisistato Aleksandras. – Viskas vaikystėje prasidėjo nuo kovos menų, kiek vėliau mano gyvenime atsirado akademinis irklavimas“.
Aleksandrui tebuvo keturiolika, kai su tėvais teko persikelti gyventi į Rusiją. „Čia ir prasidėjo mano draugystė su irklavimu. Patekau į Rusijos jaunimo rinktinę, mano rezultatai buvo puikūs, turėjau vykti į Barselonos olimpines žaidynes, tačiau pavedė sveikata, - pasakojo A. Kočetkovas. – Pradėjau labai greitai augti: po 15 centimetrų per metus“.
„Arba dabar, arba niekada“
Tik pradėjęs lankyti irklavimo treniruotes Aleksandras buvo 163 cm ūgio. „Niekas manęs net nenorėjo imti, bet savo karjerą pradėjau kaip vairininkas aštuonvietėje valtyje, - šypsosi atletas. – Buvau siaurų pečių, mažas ir „kūdas“. Vairininkui – pats tas. Tačiau vieną dieną treneris mane netikėtai pasodino į mokomąją valtį, o pats atsisėdo į vairininko vietą. Nežinau, ką jis manyje pamatė, bet išgirdau žodžius „Nuo šiol tu irkluoji“.
Pradėjus irkluoti Aleksandro kūnas pradėjo stypti. „Šis staigus augimas man padėjo tapti irkluotoju, tačiau pagedo sveikata. Medicininė komisija manęs neišleido į olimpines žaidynes, - skaudų akibrokštą prisiminė Aleksandras. – Buvau maksimalistas, man tebuvo septyniolika, turėjau vykti į žaidynes. Įsivaizduok, kas dėjosi mano galvoje! Buvau viskuo nusivylęs – „pravalas“ gyvenime“.
Supykęs Aleksandras nusprendė, kad daugiau nebeirkluos. „Nors treneris tikino, kas bus dar tų olimpinių žaidynių, kad važiuosime į Atlantą. Jaunas maksimalistas buvau, pasaukiau „Arba dabar, arba niekada“, - šyptelėjo A. Kočetkovas. – Atsisveikinau su specializuota sporto mokykla, atrodė, kad sugrįžau į normalų gyvenimą: daug pamokų ir mažai sporto“.
Tačiau netrukus Aleksandras sulaukė klausimo iš profesionaliai tinklinį „Dinamo“ komandoje žaidusios klasiokės: „Gal norėtumei pamėginti?“ Po poros dienų Aleksandras sulaukė trenerio skambučio!
„Pusė valandos su dušu“
„Laba diena, ar norėtumėte išbandyti tinklinį? Mums jus rekomendavo!” – telefono ragelyje tada išgirdo vaikinas.
1992-aisiais metais septyniolikmetis irkluotojas nuėjo į pirmą pasimatymą su profesionaliu tinkliniu. Tuo metu jo ūgis jau buvo 194 cm. „Štai taip styptelėjau per pusantrų metų, - juokėsi A. Kočetkovas. – Turėjau stiprias kojas, kurios leido aukštai pašokti, tačiau neturėjau jokios tinklinio technikos. Juk anksčiau tik „bulvę“ kieme pažaisdavau. Bet treneris manimi patikėjo ir prasidėjo gyvenimas su tinkliniu“.
Kitais metais lietuvis pradėjo studijas Maskvos valstybiniame kultūros universitete, o gavęs stipendiją 1996-aisias išvyko į Teksaso universitetą.
„Man visada patikdavo plaukimas, todėl lankiausi baseine ganėtinai dažnai. Vienas iš dėstytojų mane pastebėjo ir tiesiai šviesiai paklausė: „Ar nenorėtumei išbandyti triatlono?“ – prisiminė Aleksandras. – Valstijose tai yra labai populiarus sportas. Pradėjau nuo labai trumpų distancijų: 200 metrų plaukimas, 10 mylių dviračiu ir mylios bėgimas. Tai aš vadinu „pusė valandos su dušu“. Nė karto Aleksandras nelipo ant nugalėtojų pakylos – trasas įveikinėdavo savo malonumui. „Tačiau mane tai užkabino ir vieną dieną per NBC tiesiogiai transliavo triatlono pasaulio čempionatą Havajuose. Man patiko. Tada sau pasakiau, kad kada nors man reikėtų tą „Ironman“ įveikti“, - šypsojosi Aleksandras, prisiminęs žodžius pasakytus sau prieš dvidešimt metų.
Arba alus, arba sportas
Tačiau jis grįžo į Maskvą, kur spaudė mokslai, prasidėjo darbai ir meilės. „Laiko sportui tarsi ir neliko. Žaidžiau tinklinį, nueidavau į kovos menų treniruotes, bet apie triatloną tikrai buvau pamiršęs“, - kalbėjo A. Kočetkovas.
Apie tai prieš šešis metus jam priminė draugas, pasigyręs apie savo tikslus. „Jis pasigyrė, kad nori įveikti pusę „Ironman“ distancijos Austrijoje. Kažkas sukirbėjo manyje, tačiau kiek neramino, kad iki starto buvo likęs mėnuo, - pasakojo Aleksandras. – Tačiau tai buvo mano svajonė, todėl sutikau ruoštis. Tik po kelių savaičių atsirado abejonės „O ko man ten? Ką aš ten padarysiu?“ Nusimuilinau“.
Apie savo svajonę sportininkas prisiminė dar kartą nuvykęs į JAV, kur apsistojo mažame Floridos miestelyje Lake City. „Ten yra oro uostas, lėktuvų angarai, baras, makdonaldas, „Taco Bell“, „Walmart“ ir „Starbucks“... Reikėjo apsispręsti: arba vakarais alų gerti, arba kažką veikti. O nuo sėdimo darbo mano pilvas jau buvo pradėjęs augti. Žmona net pradėjo mane vadinti nėsčiu pingvinu, - su šypsena veide pasakojo Aleksandras. – Nusprendžiau pradėti sportuoti“.
Išbandęs bėgimą palei greitkelį Aleksandras suprato, kad tai nėra labai smagu. „Tada pradėjau lakstyti kiemais ir šunkeliais. Taip atradau ir baseiną šiame miestelyje. Pradėjau plaukti. Ir tada parašiau į „Facebook‘ą“, kad beliko dviratį nusipirkti, - juokėsi Aleksandras. – Po kelių minučių man parašė Dainius Kinderis ir pasiūlė po metų sudalyvauti „Ironman‘e“.
„Bus nelengva“
Tuoj pat Aleksandras surado buitinį palyginimą: „Žinai, čia kaip su gražia mergina, kurią pamatei, bet neužkalbinai. Jeigu ją sutinki antrą kartą ir nepakalbini – tu idiotas“.
Aleksandras su Dainiumi susitarė startuoti Teksase. „Iškart abu užsiregistravome, kad nebūtų kelio atgal, - pabrėžė A. Kočetkovas. – Nusipirkau dviratį ir viskas įsibėgėjo...Užsidegiau.“
Šiuo metu Aleksandras yra Havajuose, kur yra pasiryžęs įveikti pasaulio čempionato distanciją. „Tai bus mano aštuntasis „Ironman‘as“. Havajuose esu pirmą kartą. Į pasaulio čempionatą patekti yra sunku, čia startuoja patys geriausi savo amžiaus grupėje, - dėstė triatlonininkas. – Ilgai laukiau, ar galėsiu startuoti. Tačiau jau atvykęs į Havajus sulaukiau atsakymo, kad negalėsiu to padaryti oficialiose varžybose“.
Todėl lietuvis įveiks trasą dieną prieš varžybas. „Trasa jau yra sužymėta, žinau distanciją, organizatoriai pasidalino visa informacija. Tačiau būsiu vienas. Gal tai ir nėra sunku, tačiau nesulauksiu jokio palaikymo, nėra maitinimo punktų, vandens – viskuo turėsiu pasirūpinti pats, - teigė A. Kočetnovas. – Jeigu sprogs dviračio padanga, reikės skambinti telefonu ir kviestis techninę pagalbą. Bus nelengva“.
Lietuvos laiku Aleksandras startuos penktadienį 19:30 val.
